Romily Alice Walden
Rūpesčio struktūros (pastoliai Nr. 1-6), 2020
Šešių kanalų video kūrinys, trukmė nuo 1’ 59’’ iki 2’ 32’’
Šeši ekranai vienas šalia kito išdėstyti į stačiakampę tinklinę (3 x 2) kompoziciją. Kiekviename jų rodoma iš degtukų pagaminta pastolių konstrukcija. Konstrukcijos stovi ant purvinos, lapais nuklotos žemės priešais betono ir plytų sieną. Jos atrodo nelygios, trapios ir nestabilios, viduje galima įžvelgti kolonas ir grotas, tiltus ir bokštus, kurie visi, regis, tuoj sugrius. Visos konstrukcijos dega; kai kurios greitai, liepsnai šviesią medieną beregint paverčiant juoda. Nuo konstrukcijų kyla pikti smogo dūmai. Kitos dega lėčiau, jų liepsnas taršant vėjui. Degdamos konstrukcijos paeiliui ima virsti, kol galiausiai visos sukrinta ant žemės. Sugriuvusios jos toliau rusena, įnirtingai mėgindamos neužgesti, be jokios apsaugos ir su ribotu degalų tiekimu. Konstrukcijoms degant ekranuose atsiranda ir išnyksta tekstas – malda ir dedikacija įvardytam asmeniui, kalbama pastoliams pamažu virstant pelenais.
Serija „Rūpesčio struktūros (pastoliai Nr. 1–6)“ kalba apie nestabilumą, atsidavimą ir rūpestį izoliacijos bei netikrumo laikotarpiu. Sergantys ir neįgalūs kūnai, jau gyvenantys vėlyvojo kapitalizmo įtampoje ir nepajėgiantys pateisinti jiems keliamų darbo, produktyvumo bei vertės lūkesčių, pasaulinės pandemijos metu, vėl yra parodomi kaip esą nereikalingi norminėje kultūroje. Kaip šiais laikais galime vieni kitais rūpintis? Kaip galime skatinti taip reikalingą švelnumą ir prasmingą palaikymą savo bendruomenėse? Šios mūsų kuriamos rūpesčio struktūros, nors ir trapios ir stovinčios ant klibančių pamatų be konstrukcinės atramos, yra gyvybiškai svarbios. Mūsų rūpestis sklinda šnabždamas per vėją, mums krentant ir blaškantis, keliant vienas kitą nuo žemės ir į naktį siunčiant maldas, kurias tik mes ir tegirdime.
Romily Alice Walden – gyvena Berlyne, veikia tarpdisciplininio meno srityje ir savo kūryboje daugiausiai dėmesio skiria queer temoms bei negalią turinčių žmonių požiūriui į kūno trapumą.