Renée Akitelek Mboya
LIUDININKAI MAIŠTAS LAUKIMAS, 2020
Video kūrinys, 16’ 27”
Šis filmas – tai pirmasis 2020 m. rugpjūčio mėn. Dakare sukurtos trijų dalių kuratorinės esė pristatymas. Projekte nagrinėjama juodaodžių ir afrikietiškosios tautosakos retorika bei liaudiškų istorijos pasakojimų paveldas, taip pat kritiškai apmąstomas pasakotojo vaidmuo.
Ritualinis pasakojimas tampa būdu kurti performatyvią citavimo praktiką, taip išplečiant šiame regione žinomas intelektinio protesto formas – pvz., naudojant volofų abėcėlę ir kitas Adžamio rašto variacijas kaip būdą pasipriešinti kolonijiniam kultūriniam prancūzų, anglų ir portugalų kalbų dominavimui.
Taip į citavimą pažvelgiama kaip į tam tikrą perdarymą ir erdvę išmoktoms praktikos bei artikuliacijos normoms nusikratyti. Šiame pirmajame kolektyvinio atsiminimo rituale istorinis ir politinis prasmės kūrimas traktuojamas kaip archyvavimo proceso išplėtimas, o pats archyvavimas – kaip ne vien valstybės rankose esanti galimybė; visa tai gali vykti lygiagrečiai su jau egzistuojančiais naratyvais.
Kūrinio pavadinimas paimtas iš Alexis Pauline Gumbs eilėraščio tokiu pačiu pavadinimu (iš knygos „Spill: Scenes of Black Feminist Fugibility“ (2016 m.)).
Čia pateikiamas lietuviškas Renée Akitelek Mboya filmo bei rašytojos, feministės Alexis Pauline Gumbs eilėraščio pavadinimo vertimas „Liudininkai, Maištas, Laukimas“ atkreipia dėmesį į lietuvių kalbos giminės vartosenos problemas. Lietuvių kalboje vyriškoji giminė yra nežymėta, todėl neutrali ir naudojama kaip standartas (kai adresatai yra ne tik vyrai ar kai jų lytis yra nežinoma arba neturi reikšmės), taigi šiuo atveju, kūrinių vertimas buvo padiktuotas pačios kalbos. Paradoksalu, jog giminės klausimas išryškėjęs vertimo metu simboliškai atspindi menininkės Renée Akitelek Mboya filme nagrinėjamus lyčių lygybės klausimus Senegalo visuomenėje, tokius kaip moterų raštingumas ir jų teisė dalyvauti žodinės istorijos perpasakojimuose.
Renée Akitelek Mboya yra rašytoja, kuratorė ir filmų kūrėja. Savo praktikoje kaip tyrimų ir gamybos forma ji remiasi biografija ir pasakojimais. Šiuo metu menininkė daugiausiai domisi būdais žiūrėti į vaizdus ir apie juos kalbėti, taip pat tuo, kaip jie gaminami. Mboya nagrinėja, kaip vaizdų gamybai teko lemiamas vaidmuo įrodant baltųjų paranoją ir estetiškai išreiškiant rasinį smurtą. Kūrėja siekia geriau suprasti, kaip vaizdai pasitelkiami siekiant sustiprinti instituciškai sukurtą „surasinto“ kūno kaip nuolatinio pavojaus įstatymui naratyvą. Renée Akitelek Mboya dirba iš Dakaro, be asmeninės kūrybos kaip redaktorė taip pat bendradarbiauja su „Wali Chafu Collective“