2025 rezidencijų programa

Rupert su džiaugsmu pristato 2025 m. atviro kvietimo rezidentus. Praėjusio pavasario gale į tarptautinį atvirą kvietimą atsiliepė daugiau nei 600 menininkų. Po intensyvios atrankos, kuriai bendradarbiaudama su kviestiniais žiuri nariais vadovavo Rupert komanda, skelbiame atrinktus 2025 m. programos dalyvius.

Ateinančiais metais prie Rupert prisijungs eklektiškas menininkų, kolektyvų, kuratorių, rašytojų ir tarpdisciplininių tyrėjų būrys. Rezidentai, vykdydami tyrimus ir formuodami kritinį diskursą, plėtos kūrybinius projektus, taip pat dažnai papildys viešosios ir alternatyvios edukacijos programų dalyvių gretas. Rezidentai gilinsis į Lietuvos šiuolaikinio meno ir kultūros kontekstą būdami Vilniuje ir kitose šalies vietose.

2025 m. rezidentų grupė nagrinės įvairias temas: drabužių siuvimo ir su juo susijusio darbo socialinę ir politinę istoriją; judančių vaizdų galimybes reprezentuoti tai, kas pamiršta; šiuolaikinius sunkumų įveikimo, gijimo ir šventimo ritualus; aistros ir meilės praktikas; fikciją kaip politinio pasipriešinimo mechanizmą; apčiuopiamą poveikį teikiančias organizacines priemones ir kt. Balandis ir gegužė bus skirti rezidencijoms, kuriose didžiausias dėmesys atiteks kino praktikoms ir su jomis susijusioms mentorystės bei viešųjų programų sudarymo iniciatyvoms. Be to, Rupert komanda atrinko keletą rezidentų, tapsiančių 2025 m. alternatyvios edukacijos programos tutoriais.

Kaip visad, Rupert kuratorių komanda padeda rezidentams į studijas pakviesti vietos meno lauko atstovus ir skatina juos dalyvauti tiek mūsų institucijos, tiek už jos ribų organizuojamose veiklose bei renginiuose.

Nors šis pranešimas liečia pagal tarptautinį atvirą kvietimą atrinktus 2025 m. rezidentus, per ateinančius mėnesius dalyvių sąrašą papildysime instituciniais partneriais ir kviestiniais rezidencijų projektais.

2025 m. Rupert rezidencijų programos dalyviai:

SAUSIS

Josephine Sales ir Zoey Lubitz (JAV), gyvenančios Niujorke, bendradarbiauja tirdamos negalią ir translytiškumą. Būdamos Rupert, jos kurs eksperimentinį tekstą „Doll Parts“ kuriame „pjūvis“ panaudojamas kaip konceptualus karkasas, jungiantis tekstą, garsą, kiną, rastą medžiagą, judesių ir minčių partitūras. Pjūviai – tai fragmentacija, pjaustymasis – tai savęs žalojimas; pjaustyti reiškia transformuoti, redaguoti, taisyti, keisti materialias reprezentacijos ir įkūnijimo formas. Šis smurto ir transformacijos potencialas veikia kaip organizacinis principas, padedantis bendrus skausmus ir maudulius įvesti į dialogą tarp dviejų lygiagrečių praktikų: Zoey žalojimo, lyties, transseksualumo tyrimų ir Josephine smurto, traumų bei negalios temas nagrinėjančių darbų.

Zoey Lubitz (JAV) yra kuratorė ir meno darbuotoja. Ji dėsto, rašo ir konsultuoja, taip pat organizuoja parodas ir performansus. Jos ir Gordono Hallo projektas „Center for Experimental Lectures“ skirtas užsakyti performansus, kuriuose kvestionuojami žinių įkūnijimo, komunikavimo ir tvarkymo būdai. Daugiausia dėmesio skirdama skulptūrai, vaizdo įrašams ir reprodukuojamoms medijoms, savo darbuose ji tyrinėja santykį tarp formos, medžiagiškumo ir neužtikrintų, surasintų, atsparių socialinio bei politinio gyvenimo formų reprodukcijos, išlikimo ir rezistencijos.

Josephine Sales (JAV) – menininkė, dirbanti su laikinėmis medijomis, skulptūra, performansais. Ji nagrinėja negalios, priklausomybės ir silpnumo santykių potencialą. Menininkės darbai pristatyti „Palais de Tokyo“, Čikagos šiuolaikinio meno muziejuje, Kai Matsumiya šiuolaikinio meno erdvėje ir galerijoje „The Shed“. Pastaruoju metu Sales rezidavo Kalifornijos Irvino universiteto Claire Trevor menų mokykloje (2021–2023 m.), o Beall meno ir technologijų centre surengė parodą E.A.A.T. (Experiments in Art, Access and Technology). Bardo koledžo Miltono Avery menų mokykloje Sales suteiktas fotografijos magistro laipsnis.

VASARIS

Angeliki Tzortzakaki (Graikija, Nyderlandai) yra kuratorė, rašytoja ir dėstytoja. Savo tyrimuose ji daugiausia nagrinėja, ką gali ir ko negali daryti kūnas – nesvarbu, žmogiškas jis, organinis ar visai kitoks; taip pat apsvarsto su darbu ir performatyvumu susijusius kūno aspektus anapus gamtos ir kultūros priešpriešos. Yra kuravusi ir dalyvavusi įvairiose programose: „All of Greece, One Culture 2024“ (Gortyna, Kreta), 2024 m. „Sonic Acts“ bienalėje (Amsterdamas), 8-ojoje „The Raw“ laidoje (Atėnai), 2023 m. ELEVSIS ir 19-ojoje „Mediterranea“ bienalėje (San Marinas); taip pat „Saari & HIAP“ (Helsinkis), „Künstlerhaus Büchsenhausen“ (Insbrukas), „Theatrum Mundi“ / „Onassis Foundation“ (Londonas, Atėnai), „JaJaJa NeeNeeNee“ (Amsterdamas) ir „PARADISE AiR“ (Macudas). 2021–2022 m. Tzortzakaki  skirta „SNF Artworks“ kuratorinė stipendija, o anksčiau ji buvo keliaujančios programos „A Natural Oasis?“ (2018–2020 m.) stipendininkė.

Būdama Rupert, Tzortzakaki tirs dėvimumą ir tekstiškumą bei iš jų performatyviose meninėse praktikose kylančias priespaudos ir atsparumo taktikas, sykiu gilinsis į Baltijos šalyse gyvenančių skirtingų kartų menininkų, per kostiumo istorijos elementus nagrinėjančių su kūnu, medžiagomis ir jų kontekstu susijusius naratyvus, kūrybą.

VASARIS IR KOVAS

Imani Mason Jordan (Jungtinė Karalystė) yra tarpdisciplininė (-is) rašytoja(s), menininkė (-as), redaktorė (-ius) ir kuratorė (-ius), savo kūryboje tyrinėjanti(s) poetiką, performansus ir politiškai angažuotus tekstus, skirtus išsilaisvinimo temai. Po teismo architektūros magistrantūros studijų Goldsmito universitete, išleido knygą „Objects Who Testify“ ir bendradarbiavo įvairiuose projektuose: „Earthly Accomplice“ (2023 m.), kartu su Moor Mother išleido albumą „Brass“ (2020 m.) ir kt. Jordan yra leidyklos „Paperflesh Publishing“, remiančios įvairių formų išsilaisvinimo tekstus kuriančius ir studijuojančius juodaodžius rašytojus, bendrakūrėjė (-is).

Rezidencijos Rupert metu Jordan užbaigs pusiau autobiografinę eiliuotą knygą „The Book Of Slash Poems“, kurioje, panaudojant fragmentus iš kasdien pildomų ryto puslapių, nagrinėjamos vidujybės, meilės, nemonogamijos, paradigminių poslinkių lyties atžvilgiu ir kitos temos. Eksperimentiškai, daugiaprasmiškai pritaikant skyrybos ženklą „/“ ir vokalinį atlikimą, kūrinys tampa tarsi oratorine vokaline partitūra. Jordan su gyvai grojančiu orkestru taip pat kurs 45 minučių trukmės performansą „Tread/Mill“, per kurį bėgs bėgimo takeliu ir deklamuos minimalistinį tekstą, kuriuo nagrinėjamas darbas nelaisvėje ir kūno ištvermė. Šį kūrinį papildantį leidinį „Reading Group Company“ planuojama išleisti 2025 m.

KOVAS

Candice Nembhard (Jungtinė Karalystė) – rašytoja(s), menininkė (-as), kuratorė (-ius), archyvarė (-as), muzikantė (-as), gyvenanti(s) ir dirbanti(s) Birmingame ir Berlyne. Nembhard yra Birmingamo muziejaus ir galerijos skaitmeninės programos kuratorė (-ius), radijo klubo „Bedtime Stories“ įkūrėja(s) ir direktorė (-ius), 2023–2024 m. jai (jam) paskirta „Woven Foundation“ kuratorystės stipendija; anksčiau dirbo „Jerwood Arts“ kuratore (-iumi), buvo „Obsidian Foundation“ poezijos stipendininkė (-as) ir „Eastside Projects“ menininkė (-as)-kuratorė (-ius). Jo(s) praktika orientuota į sielvarto metodologijas, kurios pasitelkia tekstą, garsą, judantį vaizdą ir bendrus performansus, taip pat juodaodžių audiovizualinių archyvų ir bibliotekų kūrimą, saugojimą ir priežiūrą. Darbai eksponuoti, atlikti ir rodyti „Volksbühne“ (Berlynas), BOZAR (Briuselis), „Southbank Centre“ (Londonas), „La Casa Encendida“ (Madridas), Kunstverein (Hamburgas), „Hebbel am Ufer“ teatre (Berlynas) ir kt.

Rupert rezidencijos metu Nembhard  toliau plėtos savo tyrimų ir performansų seriją „Offering“, paversdama(s) ją multimedijų patirtimi; tyrinės garso, performanso ir judančių vaizdų panaudojimą viešuose / kolektyviniuose sielvarto ritualuose. Savo tyrimu Nembhard  taip pat siekia išnagrinėti Baltijos šalių gedėjimo ceremonijas, bendradarbiauti su vietos chorais, muzikantais, amatininkais ir skatinti bendrą, gyvą sielvarto suaktyvinimą.

BALANDIS

Nazira Karimi (Kazachstanas, Tadžikistanas), pasakodama moterų istorijas, savo filmais tiria Vidurinės Azijos atmintį ir kolonizacijos paveiktą aplinką. 1996 m. Dušanbėje, Tadžikistane gimusi menininkė 2013 m. su šeima repatrijavo į Kazachstaną. Almatoje studijavo scenografiją ir tapybą, o 2024 m. Vienos dailės akademijoje įgijo magistro laipsnį. Netrukus po to grįžo į Vidurinę Aziją. Šiuo metu dalyvauja menininkių kolektyvų ir platformų veikloje, skatina meno ir žinių kūrimą bei puoselėja meno bendruomenes Vidurinėje Azijoje. Jos kaip Saodat Ismailovos inicijuotos DAVRA tyrimų grupės narės darbai pristatyti 60-ojoje tarptautinėje meno parodoje „Foreigners Everywhere“, Venecijos bienalėje ir „Documenta 15“ (2022 m.).

Naujausiame filme „Hafta“ Karimi pateikia iš dalies išgalvotą pasakojimą, kuriuo pagerbiamos septynios jos šeimos moterų kartos. Šiuo kūriniu menininkė tyrinėja sielvartą ir ištrintus prisiminimus apie Rusijos vykdytą Vidurinės Azijos kolonizaciją. Šis tyrimas sustiprino jos ryžtą kovoti su kolektyvine trauma Tadžikistane, kur iš esmės nekalbama apie pilietinio karo paliktus randus. Menininkės ilgalaikė vizija – suprasti, kaip šis karas kilo, klostėsi ir paveikė jos tautą bei regioną. Šiuo metu ji kuria naujo tyrimo pradžią žymintį ir gedulą dėl prarastų žmonių gyvybių išreiškiantį filmą „Khudoi“.

BALANDIS IR GEGUŽĖ

Sweatmother (Jungtinė Karalystė, JAV) yra Londone gyvenantis menininkas ir filmų kūrėjas. Jo judančio vaizdo kūriniuose susipina performansas, paties užfiksuota dokumentinė, o taip pat internetinė ir archyvinė medžiaga, tiriama ir atskleidžiama queer gyvenimo patirtis. Sweatmother siekia kurti meną savo bendruomenei, kad ši galėtų juo dalytis, iš jo mokytis ir rasti paguodą jautriai atvaizduotoje, nepagražintoje bendroje realybėje ar į šviesą ištrauktose istorijose. Kūrėjas toliau plėtoja savo vizualiojo meno praktiką, derindamas ją su bendradarbiavimu grįstais projektais ir gyva patirtimi, siūlydamas naujus būdus pasauliui sąveikauti su kitoniškumu.

Būdamas Rupert, Sweatas eksperimentuos su intervencijomis prieš užmiršimą ir įgyvendins archyvinį projektą „Otherness Archive“, kuriame novatoriški šiuolaikiniai audiovizualiniai kūriniai dera su savo atitikmenimis iš praeities, kuriama erdvė, kur praeitis, dabartis ir ateitis egzistuoja išvien bendroje translytiškumo ir queer patirtyje.

Annie Crabtree (Jungtinė Karalystė) yra menininkė (-as), per judantį vaizdą tyrinėjanti(s) subjektyvumą kaip būdą mesti iššūkį dominuojančioms visuomenės normoms. Remdamasi(s) autoteorija, feministine geopolitika, emocine geografija ir crip teorija, savo darbuose Crabtree orientuojasi į niuansus, prieštaravimus ir emocijas, sykiu traumuotos atminties aidus primenančiu būdu ritmingai ir destruktyviai trianguliuoja vaizdą, garsą ir balsą. Crabtree dalyvavo Edinburgo meno, Glazgo „International“, „Alchemy“ kino ir judančio vaizdo, Londono trumpametražio kino festivaliuose ir kt. Menininkę (-ą) remia Hope Scott fondas ir „Creative Scotland“. Ji(s) vadovauja projektams ne pelno siekiančioje agentūroje „LUX Scotland“, skirtoje remti, plėtoti ir skatinti menines judančio vaizdo praktikas.

Rupert rezidencijos metu Crabtree daugiausia dėmesio skirs žaismingiems eksperimentams ir refleksyviems tyrimams, dirbs prie naujų kūrinių, kurių esmė – idėja, kad atmintis yra pasikartojantis vaizdas. Menininkė (-as) nagrinės, kaip skaitmeniniu būdu manipuliuojant analogines medžiagas galima išplėsti jų praktikoje atsikartojančias temas – išpainioti, pavaizduoti ir priminti traumuotos atminties cikliškumą bei pasikartojimo kaip katarsiško veiksmo potencialui suteikti naujas pusiausvyras.

GEGUŽĖ

Samas Keogh (Airija) – menininkas, gyvenantis Glazge, Škotijoje, ir Airijos Viklou grafystėje. Kuria skulptūras, piešinius, koliažus ir tekstus, dažnai visa tai jungdamas į instaliacijas, tampančias performansų priemonėmis. Menininko performansai yra tarsi suskilinėję monologai, dramatizuojami dainomis, judesiu ir sąveikaujant su fiziniais kūrinio elementais.

Būdamas Rupert, Keogh kurs naują performansą, tapsiantį tęstinio projekto dalimi. Šiuo projektu menininkas tyrinėja „Vienaragio gobelenus“ – XVI a. flamandiškų gobelenų seriją, vaizduojančią vienaragio medžioklę ir sugavimą. Keogh atkuria šiuos gobelenus 1:1 mastelio koliažų pavidalu, o juose vaizduojama, kaip į išretintą gobelenų pasaulį įsiveržia pabaisiškos būtybės, kurių frankenšteiniški kūnai sudurstyti iš iki modernybės egzistavusios vizualiosios kultūros ir šiuolaikinių populiariojo fantasy žanro elementų.

BIRŽELIS

Agnė Bagdžiūnaitė (Lietuva) – menininkė, kuratorė ir tyrėja, savo darbuose susitelkianti į metodologijas, grįstas tautos istorija, feministine ir queer etnografija bei teorija. Daug dėmesio yra skyrusi darbo istorijos tyrimams, ypač akcentavo moterų darbo sovietmečiu ir XX a. 10 deš. Lietuvoje istoriją. Neseniai buvo viena iš renginių ciklo „Nepadorūs vakarai. Naglis“ kuratorių, taip pat Kauno menininkų namuose nagrinėjo su lytiškumu susijusius audringojo 10 deš. kultūrinius pokyčius. Skirdama dėmesį dėl istorinių pokyčių susiformavusiai sudėtingai dinamikai,  Bagdžiūnaitė tyrinėja lyčių, darbo ir atminties sankirtas posovietinėje erdvėje. Kaip vieną iš savo praktikos metodų ji pateikia bendradarbiavimu ir įsivaizduojamo archyvo koncepcija grįstą filmų kūrimo procesą, kuriame dalyvauja menininkai, aktyvistai ir tyrėjai, tokiu būdu sukuriant įtraukesnį pasakojimą bei iš naujo peržiūrint pokolonijinių tautų patirtis.

Sophie Paul (Jungtinė Karalystė) yra Londone gyvenanti dizainerė ir rašytoja. Ji rašo apie spalvokaitą, merginas, plastiką, krištolą, gleives, domisi saviorganizacinėmis, queer ir feministinėmis praktikomis bei spaudos kultūra. Ji yra paramos fasilitatorė ir Londono Goldsmito universiteto dizaino katedros lektorė-asistentė, taip pat viena iš dviejų feministinės spaudos leidyklos „Sticky Fingers Publishing“ vadovių.

Būdama Rupert, ji tęs ilgalaikį tyrimų ir performansų projektą, nagrinėdama apgaulingai gudrų mergaitiškumo perkonceptualizavimą per spalvokaitą. Jos darbai driekiasi Arkties vandenynu, patvinusiu vaškiniais nemarių jūreivių kūnais, brangakmeniais ir ledo rūmais.

LIEPA

Kris Dittel (Nyderlandai, Slovakija) yra kuratorė, redaktorė ir rašytoja. Jos praktikos pagrindą sudaro ilgalaikiai tyrimų projektai, kurie materializuojasi įvairiais pavidalais: parodomis, leidiniais, viešais renginiais, performansais, tekstais, pokalbiais ir kt. Tarp naujausių jos projektų – kartu su Aneta Rostkowska kuruojama paroda, studijų grupių ciklas ir renginių programa „Unruly Kinships“ (Kelno šiuolaikinio meno centro galerija „Temporary“, 2022–2023), nagrinėjanti (queer) giminystės galimybes, santykių su pasauliu (ir jame) mezgimo būdus ir formas. Kartu su Clementine Edwards Dittel parengė leidinį „The Material Kinship Reader“ („Onomatopee“, 2022), kuriame nagrinėjami materialūs santykiai anapus gavybos ir giminystė anapus branduolinės šeimos. Šiuo metu kaip bendraredaktorė rengia du tomus: su Rotskowska „Unruly Kinships“ („Jap Sam Books“, 2024) ir knygą vaikams „Life with Fifi“ („Böks“, 2024) su Angelica Falkeling.

Savo laiką Rupert Dittel skirs rašymui ir darbui su aistros bei meilės tyrimais, taip pat svarstys, ar galime meilę laikyti politiniu projektu, neapsiribojančiu kapitalistine romantikos logika, ir bandys išsiaiškinti, kaip šiame klausime figūruoja aistros ir jos produkavimo mene bei per meną problema?

LAPKRITIS

„soft power“ (Vokietija) yra kolektyvinis kuratorinis projektas, kritiškai pasisavinantis politinį terminą „minkštoji galia“ (angl. soft power), kuris apibūdina ir išnaudoja minkštųjų vertybių, pvz., kultūros ir meno, įtaką politikai ir ekonomikai. Nuo 2021 m. „soft power“ organizuoja parodas ir kitus viešo formato renginius buvusiame Berlyno fabrike įkurtoje parodų erdvėje, o kaip ne pelno siekianti organizacija (Kunstverein – menininkų draugija) rengia nuolat kintančias rezidencijas ir suteikia erdvę tarpdisciplininiam darbui. Tęsdamos bendrą darbą, meno vadovės Eva Herrmann ir Linnéa Bake siekia kuratoriniais tyrimais, praktika, mokymu ir rašymu kritiškai nagrinėti minkštąją galią kaip konceptualų pagrindą, vadovaudamosi tuo, kad šią daugiaprasmę sąvoką galima įvairiais požiūriais produktyviai apversti, kvestionuoti ir susigrąžinti.

Rupert rezidencijos metu Herrmann ir Bake siekia sukurti naują kuratorinį formatą, skirtą apmąstyti šiuolaikinio meno kaip valstybės sankcionuotų naratyvų tęsinio problematiką, ypač tokiu metu, kai matomas nuoseklus meno laisvės naikinimas ir vis dažnėjantys kultūros cenzūros atvejai. Atsižvelgiant į tai, Rupert rezidencijos tyrimas bus sutelktas į meninį fikcijos panaudojimą ir suvokimą, kad jos naratyvinių formų niuansuotas subjektyvumas nekuria tiesioginio dialogo su politine kontrole, bet yra jos rezultatas.

LAPKRITIS IR GRUODIS

Armin Lorenz Gerold (Austrija, Vokietija) – Berlyne gyvenantis menininkas ir kompozitorius. Dirbdamas su įvairiomis medijomis, daugiausia dėmesio skiria balsui ir garsui, kuria audiospektaklius, gyvus pasirodymus, transliacijas ir instaliacijas.

Savo projektu „low frequencies“, prie kurio toliau dirbs ir būdamas Rupert, Gerold siekia sukurti vidaus ir lauko erdvėms skirtų garsiakalbių-skulptūrų seriją. Šioms skulptūroms menininkas kuria garsines kompozicijas, mezgančias dialogą su jo paties istoriniais ir literatūriniais tyrimais apie geodeziją, išteklių gavybą ir teritorinius konfliktus. Taikydamas įvairias garso įrašymo ir apdorojimo technikas, Gerold siekia įgarsinti savo atsakomybę už šiuos procesus ir pabandyti ištirti tūrių bei naratyvų perskirstymo potencialą.