Demelza Watts – Ne apie norą būti trokštamu arba „ar man reikėjo vargintis keltis iš lovos?“

Rupert maloniai kviečia į Rupert rezidentės Demelzos Watts kuruojamos filmų programos „Ne apie norą būti trokštamu arba „ar man reikėjo vargintis keltis iš lovos?““ peržiūrą. Renginys vyks antradienį, birželio 27 dieną, ŠMC (Vokiečių g. 2) kino salėje, įėjimas nemokamas, programa truks apie 45 minutes. Po peržiūros, kviečiame prisijungti neformaliai diskusijai Autarkioje (Naugarduko g. 41)

Filmų programoje atsiskleidžia skirtingi menininko kaip režisieriaus, dokumentalisto, komentatoriaus, pasakotojo, autoriteto ir autoriaus vaidmenys. Filmai kviescionuoja „atstumą“ tarp menininko ir publikos, apmąsto netikras naujienas (angl. fake news), nužmoginimą ir ženklinimą kaip politinės kontrolės ir klaidinimo veiksmus, baksnoja į menininko nuo studento iki superžvaigždės status quo. Kokie yra menininko pozicija ir vaidmuo šiandienos visuomenėje?

Programą sudaro penki filmai:

Cassius Matthias (Didžioji Britanija) – (Aiškuma) Dvipusis eismas (1990)

Filmas sukasi aplink veikėją Harry (vaidina Lydia Ariken iš Trinity Laban konservatorijos ir Dawn Collins iš Rambert baleto mokyklos), iš lovos pakilti negalinčią ligonę. Vieną naktį įvyksta stebuklas: netikėtai Harry apdovanojama galia vaikščioti. Šį darbą Matthias sukūrė Central Saint Martins (Londone) meno mokyklos paskutiniame kurse 1990 metais, dauguma aktorių jo kursiokai ir kursiokės; Merlin Carpenter, Matthew Kelly, Josephine Pryde, Sarah Staton, Nicola Tyson ir kiti.

Patrick Goddard (Didžioji Britanija) – Laisvieji radikalai (2013)

Kol pirmojo asmens perspektyva (angl. POV) keliaujame (lyg ir) vandens kalneliais, skaitomas laisvos struktūros eilėraštis. Karts nuo karto antras balsas prisijungia iš užnugario, pajuokdamas pirmojo pasakotojo pompastiškumą. Eilėraštis kiek remiasi chaotiškos lingvistikos idėja, autsaiderio politine energija ir nesusikalbėjimu. „Vienas disleksikas sako kitam: „ar užuodi revoliuciją?“ – antras atsako „aš net negaliu ištarti savo supisto vardo“ (tai neturi prasmės) ir su šiuo apžavu idėjos subyra į staigios kūdikio mirties (angl. SIDS) koncepciją, suglebusią kaip trumpai apibendrintas juokelis“.

Leslie Lawrence and Marina Stavrou (Didžioji Britanija/Graikija) – Kokybiški produktai pristato kokybiškus produktus pabaiga (2016)

Lawrence ir Stavrou konstruoja tapsmo postmoderniais menininkais ir jų atradimo naratyvą naudodami rastą filmuotą medžiagą. Filme žaidžiama su skirtingais dialektais vartojamais televizijos reklamose, talentų šou ir meno pasaulyje. Menininko įvaizdis šaržuojamas pateikiant jį kaip mistifikuotą, paslaptingą fenomeną, keliami klausimai apie menininko vaidmenį ir autorystę.

Laura O’Neill (Didžioji Britanija/Olandija) – Višta nuoširdžiai pasakė kiaušiniui (2017)

Siekiant suvaldyti biudžeto trūkumą, kurį, kaip pranešama, sukėlė migrantai, imamasi prieštaringai vertinamų veiksmų – atšaukiamas pavasaris. Siurrealus scenarijus paryškina vis dažnėjančias kraštutinės imigracijos politikos apraiškas, nužmoginančią informaciją spaudoje ir akiplėšišką žmogaus teisių ignoravimą. O‘Neill be užuolankų pateikia stiprų ir atvirą pasiūlymą pasitelkdama gerai pažįstamus Vištos ir Kiaušinio personažus.

Demelza Watts (Didžioji Britanija) – Savas žmogus (2015)

Kamera filmuoja tik tai, kas matoma nuo lovos menininkės miegamajame. Pavadinimas nurodo į Albert Camus 1942 metų esę „Svetimas“, filmas kovoja su abejone, ilgesiu ir nostalgija atliekant kasdienius sprendimus: „ką valgyti“ arba „ar išeiti iš namų“. „Aujourd’hui, maman est morte. Ou peut-être hier, je ne sais pas.” – „Mama šiandien mirė. O gal vakar, nežinau“. Tai pirma „Svetimo“ eilutė, Demelzos Watts filmas prasideda „aš praleidau visą dienos šviesą šiandien, nesupraskit neteisingai, aš ją stebėjau nuo 7 ryto“.

Renginį organizuoja Rupert bendradarbiaujant su ŠMC kino sale.

Rupert rezidencijų programą remia Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.