Kur Mes bebūtume Mūsų ten trūksta. Dviejų dienų performansų programa

Data: Lapkričio 28-29 d.,18:00-22:00
Vakarėlis Lapkričio 29 d., 22:00-03:00
Vieta: Lietuvos kompozitorių namai (A. Mickevičiaus g. 29, Vilnius).
Rupert AEP 2024 dalyviai(-ės): Samuel Barbier-Ficat, Donna Marcus Duke, Gabrielė Černiavskaja, Ieva Rižė, Ieva Gražytė, Markéta Slaná, Martyna Ratnik ir Greta Štiormer.
Kuratoriai: JL Murtaugh ir Goda Palekaitė.

Lapkričio 28-29 dienomis Kompozitorių namuose Vilniuje vyks dviejų dienų performansų programa. Tai pirmas kartas, kai AEP dalyviai pristato renginį, skirtą tik garsui, tekstui ir performansui. Renginį lydės pirmasis spausdintas „Rupert Journal“ numeris, kurį bus galima skaityti renginio metu bei online.

Spalio pabaiga, rytas Marselyje – taip šilta, kad vis dar vilkime marškinėlius. Griebiame espreso išsinešti, grūdamės į perpildytą autobusą ir lekiame per quartiers nord, šiaurinius kvartalus, iki sandėlį primenančio pastato. Betoninės sienos suvarpytos kulkų. Iškabos nematyti, bet durys atsidaro – mūsų jau laukia. Atvykome į Le Polygone Étoile, Žvaigždėtąjį poligoną. Už paslaptingo pavadinimo – rūpesčiu ir skaidrumu spinduliuojanti bendruomenė. Jau dvidešimt metų šioje eksperimentinio kino erdvėje kuriami filmai, kurie vėliau parodomi ir aptariami su pažeidžiamiausiais miesto gyventojais iš quartiers nord, į kuriuos net policija neužsuka. „Triangle-Astérides“, institucija, su kuria glaudžiai bendradarbiaujame, taip pat įsikūrusi šiaurinėje miesto dalyje, buvusiame tabako fabrike La Friche la Belle de Mai. Fabrike, kuriame seniau dauguma darbininkų buvo vaikai – ploni jų pirštukai labiau tiko cigaretėms sukti.

Dviejų savaičių rezidencija Marselyje neatsitiktinai tapo šių metų Rupert Alternatyvios edukacijos programos (AEP) epicentru. Marselis – kontrastų miestas, alsuojantis Viduržemio jūros regiono dvasia: pribloškiantis, trikdantis, žavintis, čia atimantis viltį, čia ją įkvepiantis, varginantis, dekadentiškas. Išpuoselėtuose prabangiuose priemiesčiuose susiduriame su šernais ir lapėmis. Triukšmingame miesto centre visą parą sukasi dileriai. Prancūzų kolonijinės didybės fasadas apsinešęs socialinės segregacijos dumblu. Ši vieta kalba apie tapatybę, išvietinimą, atmintį, sielvartą, ligą, priklausomybę, upbeat tempą, kakofoniją, nenuspėjamumą, prabangą, paveldą, iliuziją – ir viltį. Visi šie raktažodžiai apibūdina šių metų AEP dalyvių praktikas.

Vis dėlto saulė nepaliauja švietusi. Marselis mus priima taip, kaip nuo seno priimdavo atsakymų ieškančius žmones. Čia gyveno ir Etel Adnan (1925–2021), kuri savo eilėraštyje „Arabų apokalipsė“ (The Arab Apocalypse, 1980 m.) rašė: „Kur aš bebūčiau, manęs ten trūksta.“ Jos libanietiškas balsas, kalbantis apie praradimą, naikinimą ir viltį, dabar aidi labiau nei kada nors. Sėdint ant upės kranto įsikūrusioje skandinaviško stiliaus menininkų rezidencijoje, galima pamiršti likusį pasaulį ir susitelkti į kultūros finansavimo problemas ar meno burbulo paskalas. Todėl ir turime išeiti iš už šių rėmų: kad grįžtume ten, kur bebūtų mūsų namai, ir pažvelgtume iš naujo galbūt skaudančiomis akimis; kad praplėstume, decentralizuotume regėjimo lauką. Tai mes ir laikome edukacija.

„Kur Mes bebūtume Mūsų ten trūksta“ – ne tik duoklė Etel Adnan, Marseliui ir šiandienos pasaulio kraštutinumams. Kartu tai ir mįslė, kvietimas priimti efemeriškumą, ištirpti migloje, pirmą kartą uždainuoti publikai.

Sąmoningai pasirinkome baigiamąjį 2024 m. Rupert AEP renginį organizuoti Kompozitorių namuose, Lietuvos kompozitorių sąjungos būstinėje, kuri yra ir sudėtingą istoriją menantis paminklas. Tai paminklas idealizmui tironijos akivaizdoje, kūrybinių balsų galiai, kolektyvinio darbo vertei, o sykiu – kiekvieno laukianti namų šventovė. Vilniuje nerastume tinkamesnės vietos šių metų menininkų praktikoms. Ši erdvė kalba apie viešųjų institucijų vaidmenį, meno proceso svarbą ir turi įtakos šiuo politinės įtampos momentu, kai visi esame sykiu ir liudininkai, ir dalyviai.

Todėl, gali būti, kaip Greta Štiormer iš naujo imsitės interpretuoti Gilgamešo epo, vieno seniausių išlikusių žmonijos literatūros kūrinių, eilutes ir užpildyti jo spragas – ant molinių lentelių užrašytoje senovės Mesopotamijos epinėje poemoje trūksta didžiosios jos dalies. Pasitelkdama Gilgamešo epo neužbaigtumą, Greta gilinasi į queer sielvartą ir bendruomeniškumą kaip atramos taškus performatyviai hermeneutikai, suvokiamai per homoerotines patirtis.

Arba kaip Markéta Slaná sukursite baleto choreografiją robotams, kurie nesustodami valo namus. Markétos humoristiškai banalūs scenarijai tyrinėja groteskišką postžmogaus kūną, metaironiją ir transformacijos potencialą skaitmeniniame misticizme.

Kaip priskiriame vertę darbui ir, pavyzdžiui, meno reprezentacijai? Markéta ir Ieva Gražytė sudarė apie pinigus kalbančių dainų ir garsų rinkinį. Nuolat besisukanti kompaktinė plokštelė – tarsi laimės ratas, kurį sudaro hiperpop mišinys iš kompiuterinių žaidimų garso takelių, televizijos serialų melodijų ir kasamų bitkoinų. Menininkės lyg sirenos, liedamos postmarksistinį sarkazmą, apžavi klausytoją kapitalo mainais.

Ievos G. kaip rašytojos analitikės sritis – meno, dvasingumo ir finansų vertės komercializavimas. Jos rūpesčio teoriją atskleidžia sentimentalus šeimos turtas – kilimas, kurį jos pačios besilaukdama jos motina laimėjo kazino. Šis kūrinys – tai distopinių stygiaus laikų, 1990-ųjų Lietuvoje prisiminimas, kai šalis nenumaldomai eksperimentavo su prekių, nuosavybės ir įstatymų verte. Kur bebūtume dabar, argi nejaučiame nostalgijos tai radikaliai nežinomybei, išnykusiai visiems laikams?

Martyna Ratnik taip pat dirba su atmintimi arba, tiksliau, jos spragomis. Ji pasakoja apie nebuvimą, sukeičia vietomis istorinio diskurso centrą ir periferiją, trivializuoja politiką, atskleisdama jos absurdiškumą. Poetiniame kūrinyje „ji laukia saulėlydžio“ Martynos bobutės meilės ir gyvenimo istorija distiliuojama į vieną puslapį ir trumpą 16 mm filmą, šeimos archyvą paverčiant pasakojimu, kuriame užfiksuotos buitinės sovietinės ideologijos priespaudos formos.

Multimedijos menininkas ir muzikantas Samuel Barbier-Ficat žino, kokią konceptualią laisvę suteikia disciplinų hibridizacija. Koncerte įvyniotam fortepijonui jis tampa dirigentu, o klasikinės muzikos formatą interpretuoja kaip spektaklį. Nepaisydamas publikos lūkesčių ir įprastinių atlikimo formų, jis klibina neišvengiamą asmeninio likimo ir visuomenės tradicijų spaudimą, lipa per katastrofos slenkstį ir kartu užtikrintai bei kryptingai žengia į nežinią.

Donna Marcus Duke, siekdama suprasti temperamentingos, radikalios mąstytojos ir kupinos politinių prieštarų istorinės asmenybės Charlotte Bach gyvenimą, pasižymi didele drąsa, sutelktumu ir energija. Jos teatriniai ir rašymo gebėjimai tampa tyrimo įrankiais, padedančiais bendrauti su sudėtinga Bach persona, kuri buvo įsitikinusi gausianti Nobelio premiją už atradimą, jog translytiškumas yra varomoji evoliucijos jėga. Performatyvioje paskaitoje Donna sako savo pačios kalbą laimėjus Nobelio premiją, sukurdama naujas galimybes Bach pomirtiniam įvaizdžiui.

Pažeidžiamumas ir kančia yra pagrindinės Ievos Rižės priemonės, jai padedančios peržengti autobiografinio balso ir asmeninės fikcijos ribas, kurios yra tarsi mirtinos paskatos, stimuliuojančios slopinamus ketinimus, įsitikinimus ir veiksmus. Ar pakanka repetuoti savimeilę, kad pasiektum trokštamą malonumą? Kai mūsų kūnai ir protai stengiasi prisitaikyti prie socialinės žiniasklaidos ir dirbtinio intelekto, ar  fake it till you make it yra perspektyvi strategija, ar emocinio žlugimo receptas?

Gabrielė Černiavskaja dirba su buvimo žalingoje erdvėje sąlygomis ir intymiais balsais iškreiptoje erdvėje. Remdamasi architektūrine praktika, ji tyrinėja erdvines priklausomybės ir priklausomumo pasekmes asmeniniu ir visuomeniniu lygmeniu. Gabrielė siūlo suvokti erdves kaip kūnus, kurių nervų sistemą veikia įpročiai ir substancijos. Mūsų psichologinės ir fiziologinės reakcijos į šias paprastai nepaisomas marginalijas sustiprina kolektyvinį socialinės dinamikos aktualizavimą.

Dvi renginių dienos Kompozitorių namuose – tai entuziastinga 2024 m. AEP programos pabaiga. Jos preliudija tapo viešas prisistatymas Marselyje įsikūrusiame „Ola Radio“ radijuje, kur dalyviai eksperimentavo su savo tyrimais koncentruodamiesi į garsus ir kolektyviai sukurdami trijų valandų trukmės tiesiogiai transliuotą programą. 

Tačiau koda suskamba tik po šešių mėnesių, per kuriuos susiformavo pasitikėjimu grįsta bendruomenė, kurta nuo pat atvykimo. Mūsų pirmas neformalus susitikimas Vilniuje vakarą prieš oficialią programos pradžią buvo drovus ir nedrąsus, kaip ir visi nauji santykiai. Keli dalyviai iš užsienio vis dar buvo pakeliui. Keista, bet net ir lietuviai gerai nepažinojo vieni kitų. Jau nuo pirmų akimirkų paaiškėjo, kad vibracijos, kurių tikėjomės iš šios grupės, pradedamos justi.

Anksti ryte geležinkelio stotyje pasirodė ir likę dalyviai. Sulig kiekvienu nauju žmogumi mūsų varomoji jėga ėmė augti. Po to sekė ilga, triukšminga kelionė traukiniu gilyn į kaimą. Gėrėme kavą, pažindinomės per įkurtuvių vakarėlį, į kurį buvo įtrauktas ir muzikinių kėdžių žaidimas. Kelias dienas praleidome Žeimių dvare, gamindami maistą, vaikščiodami ir įsitraukdami į vienas kito praktikas bei tyrimų temas. Pasiūlymuose iš karto išgirdome sąskambius ir vylėmės jų garsą stiprinti per ateinančius mėnesius.

Grupė neabejotinai pasižymėjo atvirumu, bendravimu, sąžiningumu ir tarpusavio parama. Pavienių asmenų susibūrimas greitai virto veikiančiu kolektyvu, kartu išlaikant ir tobulinant unikalias kiekvieno tapatybes. Reikėtų paminėti, kad laikas buvo neįprastas AEP (o ir apskritai Rupertui), tačiau šių menininkų atsparumas, optimizmas ir realizmas suteikė mums energijos toliau mąstyti apie edukacijos ir meninės veiklos ateitį.

Būtent apimti tokios nuotaikos pristatome leidinį „Kur Mes bebūtume Mūsų ten trūksta“ ir programą, kuri apmąsto skirtingas menininkų praktikas ir atspindi jų tarpusavio dinamiką bei temų takumą. Kviečiame dviem dienoms prisijungti prie dalyvių laikinuose jų namuose, dalytis jų emocijomis ir viltimi. 

Tai – intymumo ir atvirumo provokacija, pasipriešinimas baimei, nevilčiai ir etinei tuštumai. Parodos, publikacijos, filmai ir performansai nebūna baigtiniai, pavieniai ar izoliuoti, jie – tęstinumo išraiška. 

JL Murtaugh ir Goda Palekaitė

Rupert veiklas finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Alternatyvios edukacijos programos rezidencija Marselyje buvo Lietuvos kultūros instituto ir Prancūzų instituto finansuojamo projekto „Lietuvos sezonas Prancūzijoje 2024“ dalis.

Alternatyvios edukacijos programos baigiamąjį renginį „Kur Mes bebūtume Mūsų ten trūksta “ finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė. Jis yra Re-imagine Europe ir Lietuvos kultūros instituto bendrai finansuojamo projekto „New Perspectives for Action“ dalis.