Filmų programa: Vis dar čia

Rupert maloniai kviečia į rezidentų bei alternatyvios edukacijos alumnų trumpametražių filmų programą. Renginys vyks balandžio 17 d. 17:30, Nacionalinės dailės galerijos kino salėje. Filmų programa truks apie 50 min. Jei turite specialių reikalavimų susijusių su judėjimo ar kitomis negaliomis, kviečiame rašyti į info@rupert.lt.

Ši filmų programa – tai dalis Rupert organizuojamos tęstinės projektų ir renginių serijos, skirtos rūpesčio, tarpusavio priklausomybės, negalios temoms ir jų plėtojimo kūrybinėse praktikose aptarimui.

Praėjusio amžiaus 10-ajame dešimtmetyje teoretikas, queer kultūros ir negalios temų tyrinėtojas Robert McRuer pristatė terminą „crip“, kurio vartojimas ilgainiui tapo vyraujančių sveikatos, kūno bei funkcionavimo apibrėžimų kritikos instrumentu. Etimologiškai „crip“ siejamas su „cripple“ (lt. luošys), o jo vartojimu viešojoje erdvėje siekiama reabilituoti žeminantį atspalvį turintį žodį.

Renginio metu išvysite šešių jaunų kūrėjų filmus, kuriuose menininkai kalba iš „pažeidžiamo“, „sergančio“, „neįgaliojo“ ir „marginalo“ pozicijų, bei klausia, kaip kalbėjimas būtent iš jų, leidžia pasipriešinti ar pasiūlyti alternatyvas visuomenės nusistatymams, ką reiškia būti „normaliu“ ir „funkcionuojančiu“ visuomenės nariu. Filmuose nagrinėjamos temos ir problemos grįžta prie feministinio aforizmo „tai, kas asmeniška, yra politiška“ bei pabrėžia negalios, sveikatos bei „galėjimo“ socialinių modelių problematiškumą.

DALYVIAI:
Avni Dauti ir Rebecca Vaughan
Sophie Hoyle
Leah Clements
Milda Januševičiūtė
Abri de Swardt

*Filmai bus rodomi originalo kalba (anglų). Renginio metu bus pateiktos filmų angliško teksto transkripcijos. Avni Dauti ir Rebecca Vaughan filmo peržiūros su vertimu į lietuvių gestų kalba bus organizuojamos kitomis datomis bendradarbiaujant su „Lietuvos kurčiųjų draugija“ bei Kauno menininkų namais.

Filmų aprašymai:

Avni Dauti ir Rebecca Vaughan „Ô•diz•m“ (2018), HD video, 15 min.

Avni Dauti ir Rebecca Vaughan filme „Ô•diz•m” pasakojama audizmo istorija. Tai terminas, apibrėžiantis įvairias kurčiųjų diskriminacijos formas, paremtas girdinčiųjų teikiama svarba gebėjimui girdėti, nuvertinant kurčiųjų kultūrą ir kalbą bei pabrėžiant girdinčiųjų ir gebančių kalbėti pranašumą. Filme pateikiamas futuristinės muziejaus parodos skirtos „Kurtumui” ekspozicijos vaizdas bei pasakojamos skirtingais laikotarpiais ir įvairiose vietose vykusios kurčiųjų diskriminacijos ir priespaudos istorijos. Per parodoje eksponuojamus istorinius objektus bei biografines detales filme pasakojama apie ankstyvuosius medicininius eksperimentus, klausos aparatų technologijas ir tokias švietimo praktikas kaip „oralizmas“, atskleidžiami metodai, kuriais istoriškai kurtieji fiziškai ir pedagogiškai buvo verčiami perimti klausos normas ir atsiriboti nuo savo kultūros. Taip pat filme iškeliamas „audizmo“ sąvokos problematiškumas ir būtinybė ją išnagrinėti. Siūloma „audizmą“ ir sąvokos kontekstą pasitelkti bendruose kūnų (ypač „kito“ kūnų) tyrimuose, keliant klausimus, kaip kūnai yra apmąstomi tam tikrose istorinėse, politinėse ir sociokultūrinėse struktūrose bei kaip neretai šie interpretacijos modeliai kyla iš noro integruoti, o ne įtraukti.

Avni Dauti ir Rebecca Vaughan (Australija) – menininkai ir tyrėjai iš Melburno. Duetas savo meniniuose projektuose gilinasi į kurčiųjų patirtis ir represyvios istorijos pasakojimus. Jų praktika apima įvairias medijas ir strategijas – filmus, instaliacijas bei tekstus. Rupert rezidencijoje vasario-kovo mėnesiais Avni ir Rebecca tęsė kūrybinėmis dirbtuvėmis paremtą filmo projektą „Wooden Hoe“. Projektą sudarė keletas teminių kūrybinių dirbtuvių kurtiesiems bei nebyliams. Projekte tiriamos kurčiųjų istorijos sovietmečiu bei gestų kalbos vystymasis ir vartojimas Baltijos regione. Duetas rezidenciją Rupert atliko 2019 m. vasario-kovo mėn.

 Sophie Hoyle „Permastress“ (2016), 1:34 min.

Daugiakanalės video instaliacijos versija skirta vienam ekranui, kurią sudaro video klipai, garso bei biologinio grįžtamojo ryšio įranga (Bitalino plokštė, Galvaninis odos atsakas, elektrokardiograma). Video klipų rodymo tvarka priklauso nuo gyvai transliuojamo biologinio grįžtamojo ryšio, atsirandančio reaguojant į kūno parodymus: širdies ritmą, prakaitavimo lygį.

Visą gyvenimą praleidus sveikatos institucijose, kūną patikint biomedicininėms technologijoms, susidomėjau bio-hakinimu kaip būdu susigrąžinti savarankiškumą bei performuoti medicininį žvilgsnį. Video darbe  „Permastress“, biologinis grįžtamasis ryšys tyrinėjamas kaip procesas, kurio metu išgyvenimai virsta skaitmeniniais duomenimis, o man diagnozuoti sutrikimai kaip (Potrauminio streso sindromas (PTSS) ar nerimo sutrikimas) tampa kūrinio elementu. Pojūčių bei kitų fizinių išraiškų, tokių kaip kūno kalba, audiovizualinės interpretacijos kontrastuoja su medicininiais duomenimis bei vaizdais. Video kūrinyje gilinamasi į izoliaciją ir objektyvizaciją – patirtis, kurias dažnai jaučia žmonės gydomi sveikatos sistemoje. Taip pat siekiama apmąstyti į individualią diagnozę ir gydymą orientuotą Vakarų moderniosios medicinos sistemos ideologiją, kur dėmesys skiriamas individualių simptomų patologizavimui, o ne struktūrinėms ligos atsiradimo priežastims. Alternatyvios perspektyvos (tokios kaip kritinė psichiatrija, antipsichiatrija, transkultūrinė psichiatrija), orientuotos į platesnį socio-politinį kontekstą, socialinę nelygybę ir marginalizaciją laiko daugelio psichologinių sutrikimų priežastimis. Slauga tokiu atveju traktuojama ne tik individualiu ar tik branduolinę šeimą apimančiu veiksmu, siūloma ieškoti platesnių kolektyvinių paramos sistemų bei per patirties dalijimąsi formuoti bendruomenės ir politinio veiksnumo jausmą.

Sophie Hoyle (Jungtinė Karalystė) šiuo metu gyvena ir dirba Londone. Savo meninėmis praktikomis ieško integruoto priėjimo analizuojant klausimus, susijusius su post-kolonializmo, queer, feminizmo, antipsichiatrijos ir negalios temomis. Sophie kūryboje siekia fiksuoti ryšius tarp asmeninio ir politinio, individualaus ir kolektyvinio nerimo bei ieško aljansų formavimo galimybių nelygybės ir marginalizacijos situacijose. Sophie kūryba glaudžiai susijusi su asmeninėmis patirtimis, save identifikuojant kaip queer, non-binary, MENA (Vidurio Rytų ir Šiaurės Afrikos) diasporos dalimi, bei gilinasi į įvairias struktūrinio smurto formas. Naudojant tiesiogines gyvenimo su lėtine liga, tame tarpe ir psichiatrinis sutrikimas ir trauma (PTSS), patirtis, Sophie kūrybos temomis tampa biomedicinos infrastruktūrų istorijos, valstybės ir kariuomenės kontrolės bei stebėjimo technologijos. Sophie Hoyle rezidenciją Rupert atliks 2019 m.

Milda Januševičiūtė „hope it finds you well” (2018), 15:50 min.

Keletas tyrėjų ir klinikinės psichologijos specialistų pastebėjo problemas susijusią su „netikra“ viltimi. Tyrimai pažymi tris pagrindines netikros vilties priežastis: kai lūkesčiai paremiami iliuzijomis, o ne tikrove; kai siekiama netinkamų tikslų; kai naudojami prasti būdai pasiekti norimų tikslų.

Filme „hope it finds you well“ per vilties ir tikėjimo sąvokas bei asmeninę patirtį apmąstomi kultūriniai ir socialiniai skirtumai, tiriant kokią įtaką jie daro gydymo praktikoms ir filosofijoms. Tai – tyrimu paremtas projektas, apjungiantis sociologiją, vizualinę antropologiją ir auto-etnografiją. Filme platesnis sociologinis tyrimas susiejamas su kūniškais ir psichologiniais žmogiškosios patirties aspektais. Moksliniai duomenys persipina su poetišku ir intymiu trijų dalių pasakojimu, kuriame aptariamos vilties, pasipriešinimo, tikėjimo, kūno ir minties sąryšio temos, taip pat vakarietiškos ir ajurvedinės gydymo praktikos.

Milda Januševičiūtė (Lietuva) yra kultūros sociologė ir menininkė dirbanti tarp Vilniaus ir Roterdamo. Ji yra dirbusi vadybininke, tyrėja, koordinatore, buhaltere, žalos valdymo specialiste įvairiose srityse nuo teatro, muzikos iki tarpdisciplininių ir vizualiųjų menų. Šiuo metu ji dirba ties tarpdisciplininiu projektu, kuriame apmąstomi specifinių emocijų atsiradimo sveikatos apsaugos sistemose veiksniai. Milda Januševičiūtė dalyvavo 6-oje Rupert Alternatyvios edukacijos programoje.

Leah Clements „Globa” (2018), 7:05 min. 

„Globa“ (angl. Protection) – tai moters, vardu Elena, portretas, kurios gynybinė reakciją priverčia ją užmigti ištikus įtemptoms situacijoms. Garso takelį sudaro atsikartojanti ištrauka iš 1993 metų dokumentinio filmo „Daugialypės asmenybės: beieškant mirtinų atsiminimų“ (angl. Multiple Personalities: The Search for Deadly Memories), kurio metu moteris, vardu Gretchen, susikuria skirtingas asmenybes tam, kad galėtų atsilaikyti prieš prievartą, kurios ji pati neprisimena. Paprašyta psichologo susidurti su trauma  akis į akį, Gretchen pradingsta, jos vietą užima kita asmenybė. Bandydamas įveikti šią gynybinę reakciją, psichologas nufilmuoja vieną iš šių kitų asmenybių pasakojant apie patirtą prievartą ir paprašo Gretchen kartu su juo peržiūrėti šią medžiagą. Įprastai gynybinei reakcijai nebeveikiant, Gretchen daug kartų praranda sąmonę, psichologas paprašo jos „išlikti čia“. Filmu klausiama, kokios gynybinės reakcijos, savęs apsaugojimo, savigynos formos yra priimtinos, kieno ir kam.

Leah Clements (Jungtinė Karalystė) menininkė gyvenanti ir kurianti Londone. Jos meninėje praktikoje atsiskleidžia ryšys tarp psichologinių, emocinių ir fizinių žmogiškos būklės aspektų. Dažnai pasitelkiami asmeniški pasakojimai apie neįprastas, keistas arba sunkiai apibūdinamas sąmoningumo formas. Pastarojo meto kūryboje išryškėja ligos, negalios temos, reflektuojamos praktiniu arba kritiniu pobūdžiu. Leah Clements Rupert rezidenciją atliko 2018 m. birželio mėn.

Abri de Swardt „I’ll never wear sunglasses again”, (2014), HD Video, 10:35 min.

FIlmas „I’ll never wear sunglasses again” (2014) – lemtingo susitikimo tarp menininkų Paul Thek (1933-1988), Derek Jarman (1942-1994) bei Felix Gonzalez-Torres (1957-1996) inscenizacija, sudėliota iš atskirų fragmentų, kalbinių, tekstinių ir judesių nuotrupų. Klausimai apie asmeniškumą, sveikatą, laiko materialumą, menininkų rankų darbą keliami kartu pasirodant tokiems išgalvotiems personažams kaip Edvardas Žirkliarankis, rujojantis strutis bei Vėjo berniukas. Senosios medicinos tradicijos, nežmogiškos gyvuliškos piršlybos priveda prie tarprūšinių santykių klausimų, tarpusavio priklausomybės holistinėse situacijose. Filme taip pat gilinamasi į gedulo etiką pasiremiant Elizabeth Freeman erotinės istoriografijos sąvoka, ypač aptariant nuo AIDS kenčiančio kūno sampratą. Video darbe priešinamasi homoseksualaus sveiko kūno įvaizdžiui XXI a. plačiai paplitusiam internetinėse gėjų susipažinimo platformose prisimenant „ligotą” AIDS infekuotą kūną, dažnai asocijuojamą su XX a. pabaigos queer menininkų bendruomene, bei gyvūnų piršlyboms būdingą kūnišką choreografiją ir para-kalbą bei fantastinius filmus. Per šiuos įvaizdžius ir naratyvus tyrinėjama medikalizuoto ir intymaus prisilietimo archeologija.

Abri de Swardt (Pietų Afrikos Respublika) – menininkas iš Johanesburgo, dirbantis video, fotografijos, kostiumo, garso meno, skulptūros ir performanso srityse. De Swardt baigė meno magistro studijas Londono Goldsmito universitete, dirbo lektoriumi Štelenbošo bei Vitvatersrando universitetuose (PAR). Kūryboje menininkas gilinasi į queer ir Afrikos bendruomenių, Michael Taussig dar vadinamų „spinduliuojančiomis“, „iškilusiomis ne anksčiau, nei išnyksiančiomis“, „visiška priešingybe…monumentams“, matomumo klausimus. Taip pat taiko dekolonizacijos, fiktyvizacijos bei erotinės istoriografijos metodus kalbėti apie pripažinimo ir atminties problemas duomenų ekologijos, kolonijinės tipologijos nepakankamumo, fotomedijų brutalumo kontekstuose. Abri de Swardt Rupert rezidencijoje buvo 2018 m. gegužės-birželio mėn.

Filmų programą sudarė: Rupert kuratorių komanda (Yates Norton, Adomas Narkevičius, Kotryna Markevičiūtė)

Rupert veiklą remia Lietuvos kultūros taryba
Renginio partneris: Nacionalinė dailės galerija