Skelbiami Rupert rezidentai 2024 metams

Nuotraukos: (1) Billy Bultheel, Workers in Song, 2023, Tine Declerck nuotr.; (2) Lou Sheppard, Rites of Passage, 2022, Toni Hafkenscheid nuotr.; (3) Tra My Ngyuen, Using one’s feet has become an option of last resort II, 2019/2023, Max Eulitz nuotr.

Rupert į Vilnių kasmet pakviečia per 25 menininkus iš viso pasaulio. Šiemet pavasarį paskelbus atvirą šaukimą, paraiškas pateikė daugiau nei 600 menininkų. Po keletą mėnesių trukusio atidaus atrankos proceso, pagaliau skelbiamas 2024 metų rezidentų sąrašas (žemiau). 

Kitąmet į Rupert atvyks menininkai ar menininkų kolektyvai, kuratoriai, rašytojai ir tarpdisciplininiai tyrėjai, kurie savo rezidencijos metu galės tęsti ar pradėti vystyti individualius projektus bei susipažinti su Lietuvos meno lauku ir jos šiuolaikinio meno scena tiek Vilniuje, tiek kituose miestuose. Kuratorių komanda suteiks pagalbą rengiant studijų vizitus su vietos meno lauko atstovais, taip pat skatins įsitraukti į kitas veiklas ir renginius.

Skelbiamų rezidentų sąrašą kitų metų eigoje dar papildys kviestiniai rezidentai. Tai naujas Rupert žingsnis, siekiant pasikviesti pasaulinio pripažinimo pelniusius menininkus ir inicijuoti bendrus didesnės apimties projektus, didinant Lietuvos bei organizacijos atpažįstamumą pasauliniame šiuolaikinio meno žemėlapyje.

Pirmasis naujos programos rezidentas (-ė) – kompozitorius (-ė) ir performanso menininkas (-ė) Billy Bultheel. Į Vilnių menininkas (-ė) atvyko praėjusią savaitę pradėti darbų naujam Rupert užsakymui, kuris bus realizuotas 2024 m. antroje pusėje. Billy kūryba dažnai skiriama konkrečiai vietai ir jungia šiuolaikines elektronines technikas su Europos viduramžių ir renesanso polifoninės muzikos tradicijomis. Tamsiose, melancholiškose kompozicijose sluoksniuojasi triukšmas, ambientinis metalas ir eksperimentinė orkestruotė.

2024 m. rezidencijų programos dalyviai:

Calum Bowden

Calum Bowden yra menininkas, nagrinėjantis ir kaip priemonę naudojantis organizacijas bei jų struktūras. Jis taip pat kuria kultūrą, technologijas, ekonomiką ir ekologiją iš naujo susiejančias infrastruktūras. Menininkas laikomas vienu iš „Trust“ – Berlyne įsikūrusio utopinių sąmokslininkų tinklo ir naujų mokymosi kartu būdų bandymų erdvės, įkūrėjų. Šioje erdvėje bendradarbiaujama generuojant naujus pasaulius, žaidimus ir platformas.

Kol reziduos Rupert, Calum nagrinės istorinius paskirstytų sprendimų paramos sistemų, organizacinės kibernetikos pavyzdžius (vienas tokių – „Project Cybersyn“) ir, remdamasis tyrimais, kurs naują ludinę pjesę, kurioje bus nagrinėjamos bendradarbiavimo infrastruktūrų ribos.

Ceci Moss

Ceci Moss (JAV) yra kuratorė, rašytoja ir edukatorė, beveik dvidešimt metų organizuojanti personalines, grupines, kilnojamąsias ir internetines parodas, taip pat viešąsias programas, performansus, filmų peržiūras muziejuose, galerijose ar menininkams priklausančiose erdvėse. Šiuo metu ji yra San Diege, Kalifornijoje, įsikūrusios Mandevilio meno galerijos direktorė ir vyriausioji kuratorė. Ši šiuolaikinio meno erdvė kūrinių nekolekcionuoja, tačiau jau penkis dešimtmečius rengia novatoriškas parodas, susijusias su didžiausiu mokslinių tyrimų universitetu. Ceci buvo du kartus paskirta Vizualiųjų menų katedros profesore, kur dėsto muziejininkystę ir kuratorystę. Anksčiau ji buvo „Gas“ įkūrėja ir direktorė, Yerba Buena menų centro vizualiųjų menų kuratoriaus asistentė, meno ir technologijų ne pelno siekiančios meno organizacijos „Rhizome“ vyresnioji redaktorė, Naujojo šiuolaikinio meno muziejaus specialiųjų projektų koordinatorė. Taip pat ji yra Niujorko universiteto lyginamosios literatūros magistrė ir daktarė bei Berklio universiteto istorijos ir sociologijos bakalaurė.

Reziduodama Rupert, Ceci daugiausia dėmesio skirs savo antrai knygai „Mutual: Movement Building in the Arts“. Šia pokalbių su žymiausiais menininkais, kuratoriais, kritikais, aktyvistais ir teoretikais antologija siekiama pradėti paradigminius pokyčius meno sektoriuje. Leidinys skaitytojus kviečia iš skirtingų perspektyvų panagrinėti tokius pamatinius klausimus kaip finansavimas, bendruomenė, erdvė, priemonės ar laikas ir, atsižvelgiant į šiandienes sudėtingas krizes, įgalina permąstyti savo pačių darbus ir požiūrį į šiuolaikinio meno praktiką.

Qu Chang

Qu Chang yra Šendžene ir Honkonge gyvenanti kuratorė ir rašytoja. Šiuo metu QU yra Lingnano universiteto Kultūros studijų doktorantė, tyrinėjanti meilės diskursą postsocialistinėje Kinijoje. Anksčiau ji dirbo kuratore meno erdvėje „Para Site“ Honkonge. 

Rezidencijos metu Qu tęs savo ilgalaikį kuratorinį tyrimą „Follow the Feeling“ ir nagrinės menines praktikas, kurios postsocialistiniame kontekste apmąsto „jausmo“ kūrimą per prisilietimus, judesius, dainavimą ir namų ruošą.

Gosia Lehmann

Gosia Lehmann (Lenkija / Vokietija) yra menininkė, kuri dirba vadovaudamasi moksliniais tyrimais grindžiamu požiūriu. Pasitelkdama kino, teatro technikas, ji tyrinėja faktų ir įsitikinimų tarpusavio priklausomybę, taip pat bando atskleisti, koks savavališkas tarp jų gali būti skirtumas. „Žinojimo“ subjektyvumui nagrinėti menininkė naudoja ir inscenizaciją ar magijos triukus. 

Gosia yra kviestinė lektorė Berlyno menų universiteto Vizualinės komunikacijos bei Meno ir medijų fakultetuose. Jos darbai buvo pristatyti CYENS kompetencijos centre Nikosijoje (Kipras), „Good Design Week“ Tokijuje (Japonija), „Klassik Stiftung“ Veimare (Vokietijoje) ir įvairiose Berlyno vietose: Gyvosios istorijos muziejuje, Meno akademijoje, „Künstraum Kreuzberg“ ir „Bärenzwinger“. 2020 m. Gosia dalyvavo programoje „Goldrausch Female Artist Program“, 2022 m. pelnė „Stiftung Kunstfonds“ stipendiją, o 2023 m. – pirmąjį „Hosek Contemporary Award“ prizą. 

Viešėdama Rupert, menininkė tęs tyrimus apie ekonominį šamanizmą (tai terminas, kuriuo ji apibūdina juodąją finansų pasaulio magiją, apimančią ekonominius paradoksus, vertės fabrikavimą ir ofšorinių pinigų išnykimą) ir kurs mįsles, personažus bei scenografiją savo performansui „Dilema“.

Lithic Alliance

Lithic Alliance (Belgija / pasaulinis) yra daugiau nei žmonių kolektyvas, besidomintis litologine sritimi, taip pat energijomis ir vibracijomis, atsirandančiomis šioje mineralizuotoje pynėje. Lithic Alliance  gilinasi į ekologinius ir geopolitinius koegzistencijos, animizmo ir gamtos teisių pagrindus bei įgyvendina daugialypius projektus, kurie, siekiant nustatyti fenomenologinį atitikimą ir queer giminystės ryšius, tiria ilgą laiko tarpą apimančius ryšius.

Rezidencijoje Lithic Alliance tyrinės vibraciją kaip tarprūšinio bendravimo ir įsiklausymo priemonę, peržengiančią atsekamų signalų transformacijos ribas. Garso sintezė, judesys, performansai taps įrankiais, kurie padės užmegzti kontaktus ir inicijuoti materijų mainus su kitais asmenimis. Ir visa tai siekiant kolektyviai dirbti su spekuliacijomis apie gilius laiko ryšius ir artimos ateities scenarijus.

Lou Sheppard

Chorus / Corpus

Reziduodamas Rupert, Lou tyrinės tradicines lietuvių liaudies dainas ir bandys išsiaiškinti, kaip jos buvo panaudotos siekiant sutelkti ir suvienyti žmones per Lietuvoje vykusią Dainuojančiąją revoliuciją. Jo manymu, bendri fiziniai choristų išgyvenimai suteikia galimybę apmąstyti išplėstas kūno ribas ir postžmogiškojo įsikūnijimo patirtis: dainuojantieji kartu kvėpuoja lyg vienas, jų širdys plaka vienu ritmu, sinchronizuojasi kiti bioritmai, taip pat patiriamas euforiškas buvimo vienu kūnu jausmas. Polifoninės lietuvių liaudies dainų harmonijos struktūros atskleidžia šios kolektyvinės praktikos hibridiškumo ir daugialypiškumo galimybes – galimybes, kurios queer būdu rezonuoja su daugiau nei žmogiškaisiais išgyvenimais. Lou pasinaudos šiuo tyrimu ir sukurs vokalinių partitūrų seriją, kuri apmąstys šias patirtis kaip ekologinio ir politinio pasipriešinimo bei spekuliatyvios queer ateities galimybes.

Marianna Ellenberg

Marianna Ellenberg yra vizualiųjų menų menininkė, dramaturgė ir režisierė, gyvenanti Brukline, Niujorke. Jos kūrybinė praktika susijusi su tyrimais ir siekiu išplėsti multimedijos performansų terpę, kurioje susijungtų kino, vaizduojamojo meno ir teatro disciplinos. Kūrėjos projektuose tyrinėjamos ribos tarp nejudančio ir judančio vaizdo, performanso ir prasmės, pasakojimo tėkmės ir skaitmeninimo. Griežtai žaisdama kalba, maišydama rastą ir originalią medžiagas, Marianna savo vaizdo instaliacijose ir gyvai atliekamuose performansuose kuria naujas moterų įsikūnijimo ir ontologinio buvimo galimybes. Jos darbai buvo pristatyti „The Kitchen“, David Lewis galerijoje, „Joan“ Los Andžele (JAV), „Issue Project Room“, LACMA ir „Anthology Film Archives“, taip pat EMAF Vokietijoje ir „Gallery SC“ Zagrebe (Kroatija).

Reziduodama Rupert, Marianna turės unikalią galimybę atlikti pirminius Lietuvos žydų literatūros ir intelektualinės istorijos tyrimus, kurie yra jos vykdomo projekto „The Rindfleisch Tales“ dalis. Šis performanso projektas apima giedojimą, kalbos žaismą, intertekstualumą ir minimalistinę muziką, taip išryškinant sąsajas tarp moters žydės įsikūnijimo, disidentifikacijos, brendimo ir intelektualinės laisvės. Kiekviename papildomame „The Rindfleisch Tales“ segmente menininkė kurs pasakojimus apie vizionieres žydes, metančias iššūkį religijos, lyties ir seksualumo konstruktams. Be to, Marianna parašys keletą eksperimentinių monologų ir sukurs keletą vinječių, kurias išbandys kartu su grupe vietos atlikėjų.

Marijn Degenaar

Marijn Degenaar (Nyderlandai / Vokietija) – menininkas, dirbantis garso, judančių vaizdų ir performanso srityse. Savo darbuose Marijn tyrinėja sapnus ir psichodeliką, kuria hipnagogines keliones palengvinančius garsus, ritmus ir tekstūras. Domėdamasis magija, mitologija ir jų ryšiu su nežmogiškuoju protu, menininkas siekia sukurti „erdves“ įvairiems suvokimams ir kviečia žiūrovus per savo kūrinius patirti skirtingas sąmonės būsenas. Amsterdamo Sandbergo institute jis įgijo dailės ir dizaino magistro laipsnį.

oxi peng

oxi peng yra atminties būtybė, kuri praktikuoja (įkūnytą rašymą), kuria (psichodelinę poeziją) ir švelniai sapnuoja (rožinius lėtūnus). ji (jis) rašo apie tamsą, vandenį, miegą, jokajus, kraštovaizdį, čiuptuvus, pažeidžiamumą ir įvairaus pobūdžio ateivių pasipriešinimą. oxi persikūnija skirtingose tikrovėse, tad ją (jį) galima atpažinti tokiuose kūriniuose kaip shuyi cao „as they folded in and breached out“, berglind thrastardottir „sunset peaches“, yenchun lin „here, a nut falls twice“, crosslucid „dwellers between the waters“, tianzhuo chen „trance“, 33emybw būsimajame portale „holes of sinian“, ir…

Shells that glow like aembers – tai tarpdisciplininis duetas, „soni-mantic“ metodu tiriantis galimybę paversti garsą semantine ir dvasine praktika, kuri, siekiant ugdyti mūsų estetinį jautrumą, gali būti taikoma kolektyviai. Projekto tikslas – eksperimentuoti su dueto sugalvotu „gilaus skaitymo“ (angl. deep-reading), kaip garsinės materializacijos proceso, procesu ir sukurti meditatyvaus klausymosi patirtį, skirtą klajoti po gilesnius (pa)sąmonės lygmenis.

Marijn Ottenhof

Marijn Ottenhof (Nyderlandai / Belgija) – vizualiųjų menų menininkė ir elektroninės muzikos kūrėja. Hagos karališkojoje dailės akademijoje ji įgijo dailės bakalauro laipsnį, o Londono karališkajame dailės koledže – dailės magistro laipsnį. Jos darbai tarptautiniu mastu buvo eksponuoti Pietų Londono galerijoje, „Somerset House“, „Centraal Museum Utrecht“ ir „Stedelijk Museum Amsterdam“. 2019 m. Marijn buvo pastebėta „Bloomberg New Contemporaries“ konkurse. Ji yra pagrindinė Den Bosch vizualiųjų kultūrų instituto magistrantūros studijų dėstytoja, gyvena ir dirba Antverpene.

Kol reziduos Rupert, menininkė tirs ir rengs naują videoprojektą apie solastalgiją – klimato katastrofos akivaizdoje kylantį intensyvų liūdesį dėl prarastos ateities. Šiuo projektu, panaudojant elektroninę muziką, choreografiją ir vaizdo įrašus, siekiama nesėkmės ir pesimizmo jausmus paversti lyriniu formatu.

monica maria moraru

monica maria moraru (Rumunija / Kanada) – vizualiųjų menų kūrėja, savo darbuose ieškanti kinematografinio ekspresionizmo bruožų. Jos projektai dažnai apima skulptūrą, judančius vaizdus, instaliacijas ir garsus. Įvairiose medijose užfiksuotose laiko bei santykių istorijos mozaikose ji bando užčiuopti jausminius ir politinius rezonansus. 

Būdama Rupert, monica rašys ir eksperimentuos  su garsu. Galiausiai darbo rezultatai virs judančių vaizdų kūriniu. Jos tyrimai bus sutelkti į vibracines seisminės izoliacijos technologijas ir garsinį objektų rezonanso dažnio fenomeną, leisiantį siūlyti alternatyvius psichinės sedimentacijos ir fragmentuotos kartų atminties supratimus. Imdama pavyzdžius iš mitinio Rumunijos komunistinio projekto palikimo, ji sieks iššifruoti, kaip šiuolaikinė ekologinė ir valstybės sankcionuota krizė, pasitelkiant sensorinę polifoniją, įsilieja į projekcijų, fantazijų ir mitologijos politiką.

Ren Loren Britton ir Goda Klumbytė

„Algoritmai ir gleivės (Algoritmai pagal kūnus)“ (angl. „Algorithms and Slimes (Algorithms-by-Bodies)“)

Siekiant rasti bendražygių tyrimuose apie algoritmus ir su algoritmais, šis projektas tyrinėja ne žmogaus gleivių pelėsį ir kasdienes žmonių praktikas. Remiantis ankstesniu projektu „SliMoSa3“ – kritine spekuliacija apie ateities dirbtinio intelekto technologiją, veikiančią kaip gleivių pelėsis (Myxomycetes), – duetas ketina sukurti spekuliatyvius algoritmus pagal kūnus arba gleivių algoritmų tyrimų seriją kaip verbalines technologines praktikas, įsišaknijusias žmogiškose ir nežmogiškose patirtyse. Darbą „SliMoSa3“ planuojama išplėsti kaip pagrindinę spekuliaciją, siekiant ištirti, ką algoritmai daro su queer organizmų, pavyzdžiui, gleivių pelėsių, praktikomis. Vilniuje ketinama rasti šliužo pelėsių Pavilnio parke (pvz., ant pūvančio medžio) ir stebėti bei svarstyti, kaip jie gali tapti algoritminio mąstymo tyrimų palydovais; kaip gleivių pelėsis virškina ir juda per pūvančias medžiagas, taip pat kokie gleivių judesiai gali būti sugretinami su žingsniais paremtomis algoritminėmis operacijomis?

Biografijos:

Ren Loren Britton yra transdisciplininė (-is) menininkė (-as) ir tyrėja (-as), dirbanti (-is) su kritinės pedagogikos, transfeministinio technomokslo ir negalios teisingumo praktikomis. Žaisdama (-as) su queer potencialu, leidžiančiu panaikinti normas, menininkė (-as) praktikuoja džiaugsmingą atsakomybę už bendradarbiavimą, neįgaliųjų teises, juodaodžių feminizmą, nestabilumą ir transpolitiką. Ren Loren mėgsta šliužus, lėtumą, skaitymą, kartojimą, nelinijiškus tyrimus ir eksperimentavimą siekiant didesnio prieinamumo. 

Goda Klumbytė yra tarpdisciplininė mokslininkė, dirbanti tarp informatikos ir humanitarinių bei socialinių mokslų. Jos tyrimai susiję su feministiniu naujuoju materializmu, posthumanizmu, žmogaus ir kompiuterio sąveika bei algoritminiu sistemų dizainu. Kartu su R. Braidotti ir E. Jones parengė leidinį „More Posthuman Glossary“ („Bloomsbury“, 2022 m.), paskelbė darbų žurnaluose „ASAP“, „Digital Creativity“, „Precog“ ir kt. 

Goda ir Ren bendradarbiavo akademiniuose, kūrybiniuose ir spekuliatyvaus rašymo projektuose, pavyzdžiui, eksperimentavo su materialiomis kibernetinėmis feministinėmis kompiuterinėmis praktikomis, rašė apie gleivių pelėsį, technokapitalizmo kritiką ar dresavo algoritmus veikti kitaip.

Sabina Scorțanu

Sabina Scorțanu (Moldova / Nyderlandai) – grafikos dizainerė ir multimedijos menininkė, kurios kūryba gimsta iš susižavėjimo ekosferą formuojančių reiškinių, ypač Žemės orų, laikinumu. Ji konstruoja į nepastovią aplinką reaguojančias priemones ir, orkestruodama audiovizualinių kūrinių, radiofoninių instaliacijų ir skaitmeninių erdvių formuojamus pasakojimo veiksmus, apmąsto vizionieriškus egzistavimo atmosferoje būdus.

Rupert rezidencijoje Sabina tyrinės orų reiškinius ir svarstys, kaip atmosferą pagal savo poreikius siekiantys formuoti žmonės kuria fizines ir informacines infrastruktūras. Menininkė žada taikyti radijo spektrą kaip mediją, kad vizualizuotų ir įgarsintų Žemės orų susidūrimus.

Susan Finlay

Susan Finlay (Jungtinė Karalystė / Vokietija) yra rašanti menininkė. Tarp naujausių jos knygų – antimemuarai „The Lives of the Artists“ („Joan“, 2023) ir romanas „The Jacques Lacan Foundation“ („Moist“, 2022). Trumpesni jos kūriniai pasirodė arba bus išspausdinti tokiuose leidiniuose kaip „Poetry“, „The Stinging Fly“ ir „LA Review of Books“. 

Rezidencijos metu Susan rengs savo pirmą išsamų poezijos rinkinį. Šiuo metu „Ancient & Modern“ pavadintas darbas nagrinėja modernistinės architektūros palikimą – tiek jo sėkmes, tiek nesėkmes – taip, kaip tai būdinga dabartiniam vėlyvajam kapitalizmui.

Tom Clark

Tom Clark yra kuratorius ir rašytojas, dėstantis Goldsmiths menų koledže Londono universitete, taip pat Mančesterio meno mokykloje bei dirbantis su kuratoriniais ir leidybos projektais tarptautiniu mastu. 2022 m. Goldsmiths menų koledže Londono universitete jis apgynė daktaro disertaciją meno, kuratorystės ir infrastruktūros srityse – tyrime nagrinėtos infrastruktūrinės figūros, politika ir įsivaizdavimai bei jų sąsajos su kritinėmis praktikomis meno institucijose.

Utrechte įsikūrusioje tarptautinėje platformoje „BAK, basis voor actuele kunst“ jis dirbo redaktoriumi (2015–2017 m.), buvo saviorganizuotos projektų erdvės – Londone veikiančios galerijos „Arcadia Missa“ – vienas iš direktorių (2010–2015 m.), rašė publikacijas rinkiniams, kuriuos išleido leidyklos „Sternberg Press“ ir „Bloomsbury Academic“.

Reziduodamas Rupert, Tom dalyvaus mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos programoje, kuri  tirs, kaip kuruojami infrastruktūriniai įsivaizdavimai / viešosios kūrybos modeliai gali būti naudojami realiame pasaulyje, vietinėje ir tarptautinėje Rupert bendruomenėse. Jis vystys rašto darbus, tyrimus ir dialogus apie aplinkos integraciją, išteklių ir bendruomenių įtraukimą į infrastruktūrą. Tom sutelks dėmesį į tai, kaip daromas dvigubas spaudimas, susijęs ne tik su lėtu smurtu, kontrole ir redukcionizmu, bet ir su generatyvinėmis bendro gyvenimo galimybių reinterpretacijomis. Be to, žadama rengti seminarus ir inicijuoti bendradarbiavimo platformą, skirtą kaupti ir dalytis vizualizavimu, bandymais bei prototipų modeliavimu, pagrįstu Rupert rezidencijoje praleistu laiku.

Tra My Nguyen

Tra My Nguyen yra Berlyne gyvenanti vizualiųjų menų kūrėja, kurios daugiadisciplininė veikla apima skulptūrą, judantį vaizdą ir tekstilę. Remdamasi diasporos perspektyvomis, savo darbuose ji iš naujo kontekstualizuoja materialinę kultūrą pasaulinio modernizmo akivaizdoje. Pasitelkdama spekuliatyvius pasakojimus, Nguyen tyrinėja lyčių, darbo, migracijos ir technologijų sankirtas dabartinėje neoliberalioje santvarkoje.

Menininkės darbai buvo eksponuojami 4-ojoje „Bienalsur“ parodoje La Platoje (Argentina), „Bundeskunsthalle“ Bonoje (Vokietija), „Human Resources“ Los Andžele (JAV), „State of Fashion“ bienalėje Arnheme (Olandija) ir „VCCA Hanojuje“ (Vietnamas).