Paskelbti 5-iosios Rupert alternatyvios edukacijos programos dalyviai

Rupert komandos vardu džiaugiamės galėdami paskelbti, kad žiuri, kurią sudarė Adomas Narkevičius (Rupert rezidencijų ir alternatyvios edukacijos programų kuratorius), Audrius Pocius (ŠMC edukacijos koordinatorius) ir Ieva Malikėnaitė (Rupert koordinatorė) atrinko dalyvius jau 5-ajai Rupert alternatyvios edukacijos programai. Šiais metais jais tapo Beatričė Mockevičiūtė, Gintautė Skvernytė, Gediminas Žygus, Kęstutis Montvidas, Andrej Polukord, Kristina Marija Kulinič, Žygimantas Kudirka, Eglė Razumaitė ir Nina Kuttler. 2017 metų pavasario ir rudens trimestrus apimsiančioje programoje numatomos paskaitos, skaitymų sesijos, kelionės, kūrybinės dirbtuvės, kurias ves Suhail Malikas, Hanna Lara Kaljo, Julijonas Urbonas, Jasmine Picôt-Chapman, Jolanta Zabarskaitė, Justė Jonutytė Jonas Žakaitis ir kiti Lietuvos bei tarptautiniai vadovai, o lapkričio mėnesį numatomas programą apibendrinantis renginys arba paroda.

Beatričė Mockevičiūtė ir Gintautė Skvernytė (g. 1994) – jų meninių praktikų ašyje atsiduria industrinės medžiagos, tokios kaip aliuminio profiliai, glicerinas ar parafinas. Šios medžiagos, nepaisant savo universalios panaudos ir, iš pažiūros, perregimos konsistensijos yra daugelio gamybinių procesų rezultatas: perdirbamos skirtingose vietose skirtingais būdais, jos žymi persipynusią gamybos ir vartojimo ekosistemą, nors pačios dažniausiai lieka nepastebimos. Dėl šių savybių, šios medžiagos menininkėms tampa įrankiu tiek permąstyti specifinių vietų istorijas, tiek kurti naujus įsivaizduojamus pasakojimus, gal dar tik išsipildysiančius ateityje. Beatričė Mockevičiūtė bei Gintautė Skvernytė kuria instaliacijas, kuriose laikas tarsi suspenduojamas ir greta jau egzistuojančios erdvės yra atveriamas naujas, vaizduotės bei galimybės, sluoksnis. Rupert edukacinėje programoje jaunos menininkės siekia kartu išplėtoti šias jau individualiai pradėtas naudoti meninines strategijas ir pagilinti savo žinias bendraujant su kitais panašią praktiką turinčiais menininkais. Pageidaujamas edukacinės programos rezultatas yra instaliacija viešojoje miesto erdvėje, Vilniuje ar viename iš regionų, kuri tam tikrą laiko tarpą veiktų kaip meninis šios erdvės komentaras.

Gediminas Žygus (g. 1991) yra menininkas, reziduojantis Vilniuje, savo praktikoje jungiantis garso meno ir teorijos, teatro, ekologijos, eksperimentinės geografijos, radikalios politikos, naujųjų medijų sferas. Pasirodymai, parodos ir koloboracijos pristatyti Berghain, Pompidou, The Kitchen, Venecijos Bienalėje, Barbican Centre, Auto Italia. Rupert edukacinės programos metu jis telks dėmesį į architektūrinės vaizduotės psichopatologinių perteklių apibrėžimą, kurie formuoja šiuolaikinį erdvinį intelektą ir architektūrinę psichinę erdvę. Jis bandys ieškoti tyrimo būdų fiziškai įsitraukdamas į tas erdves.

Kęstutis Montvidas (g. 1984) kuria subjektyvia mokslinių duomenų interpretacija paremtas instaliacijas, skulptūras, filmus, domisi ryšiu tarp žinojimo sistemų ir daiktų ar reiškinių, kuriuos šios sistemos klasifikuoja. Jo darbai pastaruoju metu buvo pristatyti parodose ŠMC, rusų dramos teatre ir Malonioji 6. Šiuo metu baigia magistro studijas skulptūros katedroje Vilniaus dailės akademijoje. Alternatyvios Edukacijos programos metu menininko tyrimas bus skirtas dvejoms sistemoms: astronomijai (dangaus kūnų tyrimas), ir pačiai kalba, kaip universaliausiai priemonei žymėti daiktus. Jis tyrinės apofenijos (prasmingų simbolių matymas atsitiktinėje informacijoje) ir pareidolijos (atpažįstamų struktūrų pamatymas, ten kur jų nėra, kaip pvz.: slaptos žinutės muzikos įrašuose) reiškinius. Menininkas pateiks savitą literatūrinio kūrinio interpretaciją – puslapiuose pažymėti visi tekste esantys taškai sudarys vaizdinės medžiagos duomenų bazę. Savo ruožtu, abstrahuotas vaizdinis turinys, priminsiantis dangaus kūnų išsidėstymą skliaute, bus perkoduotas į holograminę atvirutę. Tokiu būdu menininkas užklaus tiek empirinio, tiek mokslinio žinojimo ribas, transformuodamas vieną reiškinį į kitą.

Andrej Polukord (g. 1990) gyvena Vilniuje ir Vienoje. 2011 – 2015 m. mokėsi Vienos dailės akademijoje, 2016 m. gavo Kunstahlle Prize Vienna apdovanojimą. Jis tapyba, piešiniais, instaliacijomijs, performansais ir video darbais kuria nenuspėjamas aplinkas ir absurdiškas, kartais komiškas situacijas, kurios kuria dvigubas prasmes ir daugialypiškumą. Alternatyvios edukacijos metu Andrej įsitrauks į naminių ir kasdienių objektų iškarpų gaminimą iš neperdirbtų plastikinių medžiagų, paprastai naudojamų sunkvežimių tentams ir pakelės reklamoms, sukuriant kažką panašaus į viešos erdvės instaliacijas. Šiuo šmaikščiu ir kartu rimtu gestu menininkas siekia perleisti šių medžiagų semantinę vertę ir grąžinti jas į viešą erdvę kaip visai kitokius subjektus.

Kristina Marija Kulinič (g. 1992) mokėsi ir dirbo įvairiuose pastatymuose pradedant klasikinėmis formomis, specifinės vietos produkcijomis, baigiant eksperimentiniu teatru. 2016 m. baigė teatro ir kino vaidybos studijas VDU. Yra dalyvavusi performanso meno festivaliuose – „Creature“ (Kaunas), „Warsaw International Performance Art Weekend“ ir „Sofia Underground“. Pastaruoju metų ją labiausiai domina galimi teatro ir performanso susidūrimo taškai, tarpinio varianto paieškos. Ji siekia įgyti daugiau kūrybinio savarankiškumo, bei bendradarbiauti su kitų sričių menininkais. Rupert alternatyvios edukacijos programos metu, rašo partitūrą, tarsi „pjesę skirtą vienam aktoriui“. Tai turėtų tapti rėmais, kurių turinys labai priklauso nuo žmogaus, kuris juose veikia ir nuo tos dienos aktualijų. Viskas sukasi apie individą, kuris vienu ar kitu būdu atpažįsta ar gali tapatintis su „daryk tai, ką visuomet norėjai daryti“ etosu. Tai tarsi tam tikra absurdiška platforma, skirta norinčiam tapti menininku ar mėgėjui „pademonstruoti“ savo talentus iki kokio kataklizmo (kurio priežastys, kaip jau minėta, yra kintantis dalykas).

Žygimantas Kudirka (g. 1987) rašytojas, menininkas ir atlikėjas, slam poezijos pionierius Lietuvoje. Dalyvavo įvairiuose audiovizualiniuose ir garso poezijos kolaboraciniuose projektuose, nuolat įsitraukia į šiuolaikinio meno renginius. Jis pelnęs eilę apdovanojimų muzikos, reklamos, vaizdų ir literatūros srityse. Meninikas planuoja išvystyti alternatyvaus Lietuvos prekinio ženklo kūrimo strategiją kaip meno kūrinį. Lietuva yra gana jauna šalis, kuriai dar reikia iš naujo atrasti savo įvaizdį. Kiekviena šalies oficialiaus prekės ženklo kampanija skiriasi viena nuo kitos ir neturi tęstinumo. Šalies vaizdas yra kintantis, kol pati šalis kinta sunkiai suvokiamu tempu. Taigi pats šalies įvaizdžio perkūrimo veiksmas veikia kaip paminklas vienai iš šimtų galimų skirtingų šalies percepcijų. Jei reklamos agentūros gali pasiūlyti savo žvilgsnį į valstybę – kodėl menininkas negalėtų padaryti savo versijos? Menininkui įvaizdžio kampaniją yra gera platforma kūrybai (muzikiniam albumui, vizualinei tapatybei, drabužiams, knygai ir t.t.). Šis projektas veiktų kaip alternatyvus šalies prekinis ženklas – be pretenzijos tapti oficialiu. Tai labiau būtų kaip fantazija, svarstanti mūsų dabartinę būseną ar formuojanti kur kas įdomesnę perspektyvą. Taip pat projekte yra ir introspektyvinė rolė – menininko pavardė yra Kudirka – jo senelis parašė Lietuvos himną ir turi savo paminklą centrinėje Vilniaus aikštėje. Visa tai taps Žygimanto platforma visiems jo darbams ateinančiais metais.

Eglė Razumaitė (g. 1993) gyvena ir dirba Vilniuje, 2016 m. įgijo filosofijos bakalauro laipsnį Vilniaus universitete. Nuo 2013 m. rengia parodas ir dalyvauja įvairiuose meno projektuose, tokiuose kaip Young Poor Artists Show ‘16 (Žurnalistų namai, Vilnius, 2016 m.), Augantis poreikis (Šiaulių dailės galerija, 2016 m.), Walk Vilnius Walk (Vilnius, 2016 m.). Pristatomas projektas – tai meninis/dokumentinis filmas, kurį planuojama filmuoti Paryžiuje ir Vilniuje. Du miestai tampa filmo fonu ir scena, kurioje pagrindinės temos atskleidžiamos per jų psichogeografiją.

Nina Kuttler (g. 1993) mokėsi meno mokyklose Hamburge (DE) ir Hangzhou (CN). Kaip menininkę ją domina skysčio limitai ir ribos. Taip pat ji rašo apie imuninę sitemą ir post-žmogiškų džiunglių trupinius, nuolat susiliejančius su stalu, ant kurio buvo parašyti. Jos tikslas – paversti raguolį į trupinius ir atgal, kad jis galėtų ištirpti būdvardyje. Ją domina kūnas ir jo pažeidžiamumas kaip į sociologiją ir politinę visuomenę įsiskverbianti analogija. Biologiškai apmąstant pasaulį ir jo gyventojus, kūnas yra mažiausia suvokiama dalelė ir veikia kaip tarpkultūrinis atskaitos taškas. Kai taip vadinamos savasties ar identiteto konstrukcija nėra tinkama jos norimam mąstymo būdui apie pasaulį, kuriame gyvena, ji verčiau galvoja apie tai, kaip įlieti savo odą į stalą, ties kuriuo dirba, o tada – kaip pakeisti vieną kalbą kita. Į šį tyrimą gali būti įtraukiamas rašymas (apie čiaudėjimą ant muzikos arba imuninę sistemą kaip lingvistinį įrankį), filmavimas (šiltnamiai, gyviai ir kraujuojanti architektūra) arba paskaita apie raguolio trupinius. Menininkė tikisi surasti kitokią fizinę būseną susidurdama su minėtais subjektais, ar tai būtų trupiniai, kažkas traškaus, ar kažkas sūraus. Kad ir kaip bebūtų, ji tikisi pati nepavirsti į raguolį.