Rupert, E-WERK Luckenwalde ir LUMA Arles skelbia projekto „the sustainable institution“ rezidentus

Rupert, E-WERK Luckenwalde ir LUMA Arles skelbia menininkus, kurie laimėjo atvirą projekto the sustainable institution („tvari institucija“) rezidencijų programos  kvietimą. Ši instituciniam tvarumui stiprinti skirta programa skatina imtis veiksmų, diegiant naujus tvarius metodus, ir siekia paspartinti žmogiškuosius, ekonominius ir ekologinius kultūrinio sektoriaus pokyčius. Programa vykdoma bendradarbiaujant visoms trims institucijoms, o ją finansuoja Europos Sąjunga.

Atrinkti menininkai:
–Rupert reziduos bones tan jones;
–E-WERK Luckenwalde reziduos Beth Collar;
–LUMA Arles reziduos Kirsty Robertson ir kiti Synthetic Collective bei Centre for Sustainable Curating nariai. 

Menininkus atrinko komisija, kurią sudarė Lucia Pietroiusti (Serpentine Galleries Ekologijos skyriaus vadovė), Kim Kraczon (šiuolaikinių medžiagų ir šiuolaikinio meno konservatorė, besispecializuojanti tvarių kultūros paveldo sprendimų srityje), Ki Culture medžiagų direktorė ir Gallery Climate Coalition patarėja), Mae-ling Lokko (architektūros mokslininkė, dizainerė ir edukatorė), Asad Raza (menininkas), Jan Boelen (Atelier LUMA meno vadovas), Viktorija Šiaulytė (Rupert direktorė) ir Helen Turner (E-WERK meno vadovė). Netrukus prasidės šešis mėnesius truksiantis tyrimų ir plėtros laikotarpis, per kurį žiuri nariai taps atrinktų menininkų mentoriais. 2024 m. kovo–balandžio mėnesiais menininkai reziduos pasirinktoje institucijoje ir įgyvendins kūrybinių dirbtuvių programą Stambule, šiuolaikinio meno organizacijoje SALT. Informacija apie projektą bus skelbiama svetainėje www.sustainable-institution.com. 

Kiekvienas menininkas gaus 20 tūkst. eurų stipendiją, skirtą paremti jo su tvariu parodų rengimu susijusio prototipo, ankstyvojo pavyzdžio, modelio, koncepcijos arba proceso tyrimus ir plėtrą. Projekto the sustainable institution menininkų rezidencija menininkams suteiks galimybę kurti naujus sprendimus ir taip kovoti su klimato kaita bei sušvelninti mūsų aplinkai tenkančią parodų rengimo naštą. 

Rupert rezidentė (-as) bones tan jones
Prototipas – žolelių, augalų ir magijos gidas, kuriuo siekiama užtikrinti tvarią performatyvią praktiką.
Mentorius – Asad Raza (menininkas).

Planuojamas kūrinys – opera Parasites of Pangu 2.0 (darbinis pavadinimas).

Pirmoji Parasites of Pangu iteracija įgyvendinta Serpentine Galleries Londone 2019 m. Nuo tada kūrinys vystėsi, buvo papildytas skulptūromis, instaliacijomis, 2D darbais, filmais, rašymu. bones tan jones naudos visas šias formas ir sieks perkurti operą. Šis darbas sutaps su operos partitūros / romano (į vieną ar kitą įeis ir žolelių, augalų bei magijos gidas) išleidimu.

Parasites of Pangu pasakoja apie penkis ant nederlingos žemės atgimusius transklajoklius. Spekuliatyvią fikciją, mokslinę fantastiką ir queer pasakojimą integruojančioje operoje susipina senovės kinų mitologija, žinios apie žoleles ir maginis mąstymas, viltingai įkvepiantis žiūrovus mūsų bendruomenėje kurti naujus pasaulius.

Operai kuriami scenos dalimi tapsiantys nauji tapybos ir skulptūros kūriniai. Paveikslai pasakos mito istoriją, o skulptūros įgaus figūrines formas, primenančias kolonijiniuose miestuose aptinkamus karo memorialus, tik juose bus vaizduojami translyčiai, queer žmonės, neįgalieji – visi jie užims jų / mūsų kovos atsparumą rodančią galios poziciją.

Labai džiaugiuosi, kad man buvo suteikta galimybė reziduoti Rupert ir pasinerti į nuostabų Vilniaus kraštovaizdį. „tvarios institucijos“ parama padės išplėsti mano operos „Parasites of Pangu“ pasaulį įvairiomis formomis, o kartu suteiks laiko ir erdvės dirbti prie materialios praktikos, kuri palaikys dialogą su turtingu ir magišku Lietuvos peizažu, – sako bones tan jones. 

Menininkės (-o) mentorius Asad Raza priduria:

Nekantriai laukiu, kada galėsiu tapti mentoriumi ir mokytis iš bones tan jones. 2022 m. dalyvavau nepaprastame jų pasirodyme „Bierpinsel“ bokšte Berlyne, tad esu įsitikinęs, kad bones sugeba nukreipti energiją ir jėgas labai aktualiu ir jaudinančiu būdu. Manau, kad meno pasaulis turi stengtis įtraukti daugiau tokių menininkių (-ų) kaip bones tan jones ir leisti joms (jiems) realizuoti į tradicines plastinių menų kategorijas nepatenkančias praktikas.

E-WERK Luckenwalde rezidentė Beth Collar
Prototipas – didelė malkomis kūrenama lauko krosnis ir daug „mažų miškų“, kuriuos galima kirsti.
Mentorė – Mae-ling Lokko (architektūros mokslininkė, dizainerė ir edukatorė).

Beth Collar projektui pasiūlė persipinantį, abipusį sumanymą, kurį visų pirma sudaro galinga malkomis kūrenama lauko krosnis ir daug kertamų „mažų miškų“. Visas projektas pagrįstas tvarumo ir tvarios bendruomenės principais. Menininkės idėja – suburti besinaudojančiųjų krosnimi bendruomenę, kuri mokytųsi dirbdama ir laikui bėgant galėtų mokyti kitus. Projektui reikėtų po kiekvieno kūrenimo malkomis papildomo medienos sandėlio, uždaros darbo vietos ir patalpų, kuriose būtų galima pernakvoti kūrenant krosnį. Šiuo pasiūlymu siekiama susigrąžinti visus gamybos būdus, humanizuoti degimo procesą, priartinti menininkus prie medžiagų ir darbo procesų bei suteikti jiems galimybę patiems atlikti deginimo darbus. Toks bendradarbiavimo ir kūrybos erdvę puoselėjantis projektas – šis tas daugiau nei vien krosnies plytos. Jis skatina ilgalaikius ryšius, galinčius daryti teigiamą poveikį Berlyno menininkų bendruomenei, ir turėtų tapti precedentu kitiems panašiems projektams Vokietijoje ar už jos ribų.

Menininkė apie savo laimėjimą:

Jau dabar labai džiaugiuosi tuo, ką sužinosiu per rezidenciją. Esu dėkinga projektui „tvari institucija“ ir E-WERK Luckenwalde už suteiktą galimybę sukurti kažką, kas taps tvarumo ir atsinaujinimo pavyzdžiu! Projektu siekiu užmegzti glaudesnį ryšį tarp meno kūrimo ir mūsų realaus bei dvasinio pasaulio. Noriu kurti bendruomenę, iš naujo atrasti prarastus kūrimo būdus ir pagerbti senuosius dievus bei demonus.

Beth savo poetine „mažo miško“ koncepcija, medžių kūrenimu ir žemišku amatu mažina atotrūkį nuo energijos gavybos. Jos pasiūlymas į paviršių iškelia įtampą tarp šiandienės su ugnimi susijusios politikos ir tvarios materialios praktikos kultūros institucijose ir platesnėje aplinkoje. Džiaugiuosi tiek iš žiuri, tiek iš paraiškų teikėjų sužinojusi, kokia plati ir gili turi būti institucijų tvarumo praktika. Galų gale, kiekvienas komponentas mūsų institucijose turi būti pertvarkytas pagal naujus kriterijus – tai kiek bauginantis, bet labai jaudinantis raginimas veikti,– menininkės pasiūlymą ir projektą komentuoja mentorė Mae-ling Lokko.

LUMA Arles rezidentė Kirsty Robertson ir kiti Synthetic Collective ir Centre for Sustainable Curating nariai
Prototipas – įsigijimo sutartis, mažai duomenų naudojančios saulės energija palaikomos interneto svetainės planas ir medžiagų vadovas.
Mentorė – Kim Kraczon (konservatorė).

Šis pasiūlymas parengtas bendradarbiaujant su Šiaurės Amerikos Didžiųjų ežerų baseine įsikūrusiais sambūriais Synthetic Collective (SC) ir Centre for Sustainable Curating (CSC). Pastarasis remia muziejinius tyrimus, parodas, vizualinę / skaitmeninę kūrybą ir į aplinkosauginį ar socialinį teisingumą orientuotą pedagogiką. Kanados Vakarų universiteto Vizualiųjų menų katedroje įsikūrusio centro projektai daugiausiai dėmesio skiria atliekų, taršos ir klimato krizės problemoms, taip pat parodų ir meno kūrinių, kurių anglies dvideginio ir atliekų pėdsakas yra mažas, kūrimui. SC vienija tarpdisciplininius vizualiųjų menų menininkus, humanitarinių mokslų tyrėjus ir mokslininkus, kurių dėmesio centre – Šiaurės Amerikos Didžiųjų ežerų baseino (didžiulės ežerų sistemos, kurią sudaro daugiau nei 20 proc. pasaulio paviršinio gėlo vandens atsargų) tarša plastiku. SC remiasi svarbiausiu principu: menininkai ir mokslininkai nuo pat tyrimo pradžios tyrimus atlieka kartu ir dėl jų negali padaryti papildomos žalos aplinkai. SC siekia mokslo žinias susieti su kultūra ir praturtinti meninę kūrybą mokslu grįsta informacija. Šiai rezidencijai CSC ir SC susivienijo, kad apibrėžtų ir pašalintų žinių spragas, pasitaikančias kuriant tvarias institucijas. Pasiekti šį tikslą, o sykiu išplėsti dviejų organizacijų geografiją, turėtų padėti jų patirtis plastiko, minimaliai atliekų ir anglies dioksido į aplinką išskiriančios kuratorystės, pedagogikos ir prieinamumo srityse.

Kirsty Robertson:

Sėkmingai kuravome dvi dideles plastikui ir taršai juo skirtas parodas, kuriose buvo sukurta ir sutelkta daugybė mažo poveikio aplinkai strategijų. Mūsų pasiūlymas gimė, kai sužinojome, kad didelių meno galerijų ir mažų muziejų pajėgumai gali būti labai skirtingi, nors šios įstaigos priklauso tam pačiam sektoriui ir gali gauti naudos, jei savo veiklą bandytų paversti tvaresne. Atsižvelgdami į tai, siūlome holistinį, keičiamo masto ir pritaikomą tvaraus parodų rengimo procesą, kuris grindžiamas pagrindiniais perkūrimo, bendravimo ir santykių mezgimo principais.

Mentorė Kim Kraczon: 

Bendradarbiavimas su „Syntetic Collective“ projekte „tvari institucija“ mane labiausiai jaudina dėl to, kad šio sambūrio darbai meta iššūkį vyraujantiems muziejų kolekcijų valdymo standartams ir daug išteklių reikalaujančioms konservavimo konvencijoms, kurios suteikia menininkams galimybę laikui bėganti sankcionuoti natūralius medžiagų senėjimo procesus ir galiausiai nustatyti savo pačių meno kūrinių gyvavimo trukmę.

2023 m. balandžio–liepos mėnesiais kiekviena institucija pristatė tarptautinio simpoziumo programą, orientuotą į tvarius ekonominius, humanitarinius ir ekologinius pokyčius. Kitąmet programa bus tęsiama „E-WERK Luckenwalde“, kur vyks pokalbių, pasirodymų ir gyvų renginių savaitgalis – apie jį planuojama paskelbti 2024 m. gegužę. Taip pat E-WERK, LUMA Arles ir Rupert, bendradarbiaudami su Gallery Climate Coalition, pristatė skaitmeninių priemonių rinkinį – kultūros sektoriui skirtą atvirą šaltinį ir įrankį, galinčius padėti siekti didesnio ekonominio, ekologinio ir humanitarinio tvarumo (www.sustainable-institution.com). Projekto kulminacija – partnerių, žiuri ir menininkų susibūrimas Stambule, šiuolaikinio meno organizacijoje SALT. Per kūrybines dirbtuves žadama patvirtinti prototipus, kurie bus įdiegti Europos institucijose ir visuotinai naudojami.

APIE MENININKUS

bones tan jones (g. 1993 m. Liverpulyje, Didžiojoje Britanijoje) 

bones tan jones yra queer eretikė (-as), kūryboje pinanti (-is) medžiagiškumą, įvairias disciplinas ir laiko linijas. menininkė (-as) užaugo dainuodama (-as) bažnyčios chore Jungtinės Karalystės šiaurės vakaruose, mitinio Velso ir užburtosios Anglijos pasienyje, tad jos (jo) kūryba nenutolo nuo bažnytinių pamaldų ritualų, tik tan jones pasaulyje bažnyčia sudeginta, pelenuose auga kukmedžiai, o dievas yra translytis. bones tan jones savo gyvenimo praktiką pristato kaip optimistinę distopiją ir dvasinę veiklą. amžina (-as) pasakotoja (-as) alternatyvias realybes tyrinėja per alter ego, senovės kinų ir keltų mitologijos perpasakojimus – per kūrybą, kuria simfonijas, operas, psalmes, triptikus, sigiles, steles, instaliacijas, organizuoja intervencijas, interaktyvias dirbtuves. išlikdama (-as) atvira (-as), kad protėviai galėtų kalbėti, bones bendradarbiavo su mirusių menininkų vaiduokliais, nesąmoningai perteikė senovinius antspaudus, kuriuose užrašytas jos (-o) šeimos klano simbolis, ir jau tris tūkstančius metų šioje žemėje gieda lopšines medžių pilvuose. tai yra darbas. tai yra kelias. visos pakeliui surinktos priemonės, suvenyrai ir pasakojimai siūlomi jums kaip savotiškas menas.

Beth Collar (g. 1984 m. Kembridže, Didžiojoje Britanijoje)

Solo projektai: „The Unforgiven“ „Sundy“ galerijoje Londone (Didžioji Britanija, 2022), „Basher Dowsing“ „von ammon co.“ galerijoje Vašingtone (JAV, 2021); SHANE, bendradarbiaujant su Elif Saydam, „Zarinbal Khoshbakht“ galerijoje Kelne (Vokietija, 2021); „End Quote“ Berlyno stadione (Vokietija, 2020); „Daddy Issues“, bendradarbiaujant su „Mattʼs Gallery“ ir „Southwark Park Galleries“, „Dilston Grove“ Londone (2019); „Retrogression“, bendradarbiaujant su Eoghan Ryan, „427 gallery“ Rygoje (Latvija, 2019); „Thinking Here Of How The Words Formulate Inside My Head As I Am Just Thinking, Waldo“ „Mathew Gallery“ Niujorke (JAV, 2018); „Cloaked Output Vol 2: Spirals of Focus“ „Primary“ galerijoje Notingame (Didžioji Britanija, 2018); „Seriously“ pelnė Marko Tannerio skulptūros apdovanojimą „Standpoint“ galerijoje Londone (Didžioji Britanija, 2017); „11/50“ Fig2 projekte ICA institute Londone (Didžioji Britanija, 2015). Naujausi performansai parodyti parodose „Why Words Now“ Danijos karališkojoje dailės akademijoje ir „Art Hub“ Kopenhagoje (Danija, 2021 m.), „CentrumCentrum“ Ščecine (Lenkija, 2020 m.); „Camden Arts Centre“ Londone (Didžioji Britanija, 2020 m.). Grupinės parodos: „Doppel“, pasirodant su Jesse Darling, „A plus A“ galerijoje Venecijoje (Italija, 2021), „VON UTEN“, bendradarbiaujant su Shaun Motsi, „Elvira“ galerijoje Frankfurte (Vokietija, 2021), „Kunstverein Kesselhaus“ galerijoje Bamberge (Vokietija, 2020); „Marlborough Contemporary“ Niujorke (JAV, 2020); „Bärenzwinger“ galerijoje Berlyne (Vokietija, 2019); „Cell Project Space“ Londone (Didžioji Britanija, 2018); „Kunstverein München“ Miunchene (Vokietija, 2017) ir KW Berlyne (Vokietija, 2016). Nuo 2015 m. Beth Collar yra asocijuota labdaros organizacijos „Waterloo Uncovered“ menininkė. Spalio pabaigoje atidaryta naujausia jos personalinė paroda „Westfälischer Kunstverein“.

Centre for Sustainable Curating (CSC) ir Synthetic Collective (SC)

CSC remia muziejinius tyrimus, parodas, vizualinę ar skaitmeninę produkciją ir į aplinkosauginį bei socialinį teisingumą orientuotą pedagogiką. Kanados Vakarų universiteto Vizualiųjų menų katedroje įsikūrusio centro projektuose daugiausiai dėmesio skiriama atliekoms, taršai ir klimato krizei, taip pat parodų ir meno kūrinių, kurių anglies dvideginio ir atliekų pėdsakas yra mažas, kūrimui. SC – tai tarpdisciplininis vizualiųjų menų menininkų, humanitarinių mokslų tyrėjų ir mokslininkų sambūris, kurio dėmesio centre – Šiaurės Amerikos Didžiųjų ežerų baseino (didžiulės ežerų sistemos, kurią sudaro daugiau nei 20 proc. pasaulio paviršinio gėlo vandens atsargų) tarša plastiku. SC tyrimų metodologijos remiasi svarbiausiu principu: menininkai ir mokslininkai nuo pat tyrimo pradžios tyrimus atlieka kartu ir dėl jų negali padaryti papildomos žalos aplinkai. SC siekia susieti mokslo žinias su kultūra ir praturtinti meninę kūrybą mokslu grįsta informacija. Šiai rezidencijai CSC ir SC susivienijo, kad apibrėžtų ir pašalintų žinių spragas, pasitaikančias kuriant tvarias institucijas. Pasiekti šį tikslą, o sykiu keisti kraštovaizdį ir išplėsti savo geografiją, dviem organizacijoms turėtų padėti patirtis plastiko, minimaliai atliekų ir anglies dioksido į aplinką išskiriančios kuratorystės, pedagogikos ir prieinamumo srityse.