Apžvalga

Rupert jubiliejinį penkerių metų leidinį sudaro trys dalys. Fizinė publikacija, riboto tiražo kūriniai ir ši virtuali kolekcija, kurioje rasite garso, video, GIF kūrinius bei tekstus.

Prasidėjęs pilotine programa 2012 m., Rupert centras naujame pastate Valakampiuose įsikūrė 2013 m. ir pradėjo funkcionuoti kaip šiuolaikinio meno ir edukacijos laboratorija bei meno rezidencija. Per šį laikotarpį Rupert subūrė gausią meno bendruomenę, kurią sudaro šimtai narių visame pasaulyje. Ribota leidinio apimtis neleido įtraukti visų prisidėjusių prie Rupert veiklos. Taigi tiek leidinys, tiek ši virtuali jo dalis jokiu būdu neturi būti suprasti kaip baigtinė kolekcija. Paliekame galimybę šiai publikacijai augti ir plėstis taip, kaip tikimės, jog augs Rupert centras ir jo veikla.

Žemiau rasite daugiau informacijos apie patį leidinį, įskaitant direktorės žodį, redaktoriaus įžangą bei svarbius paminėjimus. Daugiau informacijos apie leidinį ir jo įsigijimą suteiksime, jei parašysite mums adresu info@rupert.lt

Rupert veiklą ir katalogo leidybą dalinai remia Lietuvos kultūros taryba.

Sudarytojas:
Yates Norton

Dizaineris:
Vytautas Volbekas

Asistentai:
Rupert Enticknap
Melanie Henke
Maria Sarycheva

Vertėjai:
Justina Augustytė, Monika Kalinauskaitė, Kotryna Markevičiūtė, Adomas Narkevičius, Aistis Žekevičius

Lietuvių kalbos redaktorius:
Dangė Vitkienė

Prie Rupert leidinio prisidėjo:
Aapo Nikkanen; Abri de Swardt; Adomas Narkevičius; Alex Turgeon; Anastasia Sosunova; Anders Kreuger; Andrej Polukord; Anna Gritz and Lynn Hershman Leeson; Audrius Pocius; Augustas Serapinas, Jonas Mekas and Justė Jonutytė; CAConrad; Core.Pan; Dana Giannoglou; David Ruebain and Maria Sarycheva; Dora García; Eli Cortiñas; Elvia Wilk; Erik Martinson; Garrett Nelson; Gerda Paliušytė; GIRLISONFIRE; Giulia Civardi; Holly Childs; Indrė Šerpytytė; Jaakko Pallasvuo; Jacob Dwyer; Jacquelyn Davis; Jasmine Picôt Chapman; Johanna Kotlaris; Jonas Vaitiekūnas; Joshua Simon; Jude Crilly and Floris Schönfeld; Julie Béna; Julijonas Urbonas; Justinas Dūdėnas and Šarūnas Šlektavičius; Kaspars Groševs; Kotryna Markevičiūtė; Laure Prouvost; Laurie Kang; Leah Clements; Lina Lapelytė; Luca Vanello; Marije Gertenbach; Marjolein Van Der Loo; Martin Kohout; Maurin Dietrich; Milda Januševičiūtė; Mirosław Bałka; Monika Kalinauskaitė; Monika Lipšic; Naglis Kristijonas Zakaras Ft. Random Heroes; Nicolaus Schafhausen; Niklas Tafra and Sanna Marander; Nina Fránková; Nina Kuttler; Ona Juciūtė; Ona Lozuraitytė and Petras Išora; Pakui Hardware (Ugnius Gelguda and Neringa Černiauskaitė); Rebecca Ackroyd; Renée Mboya; Rick Dolphijn; Robertas Narkus; Romuald Demidenko with Anna Łuczak, Antoine Donzeaud, Emeline Depas, Jaanus Samma, Justyna Wierzchowiecka, Maciej Chorąży, Stefano Calligaro; Rytis Urbanskas; Santiago Taccetti; Sebastian Rozenberg; Suhail Malik; Valentinas Klimašauskas; Vytenis Burokas; Žygimantas Kudirka.

DIREKTORĖS ŽODIS

Kartą mes nuklydome į mišką ieškodami medžiagų. Drauge jas surinkome ir pradėjome statyti plaustą. Bandėme surišti įvairius dalykus ir žiūrėti, kas išeis. Vasaros pabaigoje plaustą ištraukėme ir susiruošėme į kelionę žemyn upe. Jis plaukė! Negalėjome tuo patikėti. Išplaukėme tiesiai iš paplūdimio prie pat Rupert. Nežinojome, kaip toli nukeliausime, neturėjome jokių planų. Dreifavome valandų valandas ir visą dieną kalbėjomės, neskubomis stebėdami, kaip skirtingi peizažai ir scenarijai atsiskleidžia mums keliaujant upės tėkme.

Ši kelionė, į kurią prieš kelerius metus leidomės kartu su edukacinės programos dalyviais, daug kuo panaši į patį Rupert. Rupert prasidėjo prieš šešerius metus kaip keliaujanti edukacinė programa, kuri dar neturėjo namų. Edukacinė programa buvo įkurta siekiant paremti jaunus Lietuvos mąstytojus ir kūrėjus ankstyvoje jų karjeros stadijoje. Menininkai, kuratoriai, architektai, filmų kūrėjai, aktyvistai ir apskritai bet kas, turintis idėją projektui ir troškimą metus galvoti bei dirbti kartu, galėjo į ją kandidatuoti. Rupert veikė kaip fiktyvus personažas, suburiantis dalyvius pokalbiams, susitikimams ir kūrybinėms dirbtuvėms skirtingose miesto vietose – ar tai būtų botanikos sodas, ar darželis, ar muziejus. Tam buvo svarbi mentorystė, nors jauni menininkai programoje nebūtinai būdavo poruojami su labiau patyrusiais – veikiau, pavyzdžiui, su patafizikais ar choreografais. Komandos nariaiįskaitant ir mane – buvo panašaus amžiaus kaip dalyviai, taigi visi mokėmės vieni iš kitų ir drauge. Kiekvienais metais vis pergalvodavome, kaip programą pakeisti, kad padėtume dalyviams plėtoti jų idėjas ir atrasti naujas prieigas prie jų projektų bei kūrybinių praktikų.

Po metus trukusios bandomosios programos, Rupert įsitvirtino kaip tarptautinių ir vietos mainų platforma ir pradėjo priimti rezidentus bei rengti parodas. Nuo tada per penkerius metus priėmėme daugiau nei 150 rezidentų, kurie praleido bent po mėnesį Vilniuje, atlikdami tyrimus ir įgyvendin- dami projektus bei susitikdami su vietiniais kuratoriais ir menininkais. Rezidentų idėjų ir asmenybių antplūdis pakeitė Vilniaus meno scenos dinamiką. Daug rezidentų į Lietuvą sugrįžo po programos pabaigos ir tęsė užmegztą dialogą rengdami parodas bei renginius; kai kurie netgi persikraustė į Vilnių ir atidarė savo meno erdves.

Kai prieš šešerius metus leidomės į kelionę, nežinojome, kur ji mus nuves. Rupert išgyveno nepastovaus kultūrinio finansavimo klimate, ir klestėjo nuo kiekvieno, prisidėjusio savo darbu ir idėjomis, indėlio – įskaitant dalyvius, mūsų komandą, savanorius, tarybą, rezidentus, lektorius, svečius, įkūrėjus, kultūros finansavimo politikos kūrėjus ir patarėjus. Rupert yra bendruomenė ir esu laiminga būdama jos dalimi.

Justė Jonutytė

ĮŽANGA IR PADĖKOS

Remiantis www.webmd.com, populiariuoju ligų savidiagnozės interneto puslapiu, penkiametis turi būti pasiekęs tam tikrą raidos etapą. Jis turi gebėti išstovėti ant vienos kojos ilgiau nei devynias sekundes, padainuoti keletą dainų ir, svarbiausia, tapti savarankiškesnis. Sulaukęs penkerių, Rupert, deja, negali pastovėti ant vienos kojos, nes kaip organizacija jos neturi, ką jau kalbėti apie dvi. Ir užuot tapę savarankiškesni mes įgijome kai ką kita – didesnę tarpusavio priklausomybę. Ar turėtume dėl to nerimauti?

Ne. Smalsų, žingeidų penkiametį – tokį, koks dabar yra Rupert, – organizaciją, rengiančią viešas parodų, dirbtuvių, pokalbių programas, alternatyvios edukacijos platformą ir rezidenciją, išaugino daugybė žmonių, daugybė perspektyvų (ir daugybė kojų). Mes netapome savarankiška organizacija, veikiau paramą gaunančia ir savo ruožtu remiančia tuos, kurie yra mūsų dalis. Abipusė parama yra tarpusavio priklausomybės esmė: ji reikalauja bendravimo, o nepriklausomybė – atsiskyrimo. Pirmasis kelias gali būti nelengvas, ryšiai ne visada klostosi sklandžiai. Tačiau galiausiai jis apsaugo nuo atsi- skyrėliško pasitenkinimo savimi arba baimės pabandyti ir sužlugti. Žinome, kad tai yra svarbu visiems. O meno organizacijai, tokiai kaip Rupert, tai yra būtina.

Banaliu gali pasirodyti teiginys, kad mums visiems reikalinga abipusė parama. Tačiau tai reikia dar kartą pabrėžti, nes dabartinis ideologinis klimatas, puoselėjamas tris paskutinius dešimtmečius, vertina aršią nepriklausomybę, varžymąsi ir teigia, kad sėkmė priklauso tik nuo kito nesėkmės. Šią logiką palaiko nesaugumas, pagalbos trūkumas, priešinimasis bendradarbiavimui ir dėkingumui. Tikslas yra laimėti, o pasakojimo eigą lemia herojai, kurie kaunasi. Tie, kurie klajoja, susiburia, pasiklysta ir dalinasi, yra nustumiami į šalį. Stebėdama šią tendenciją, rašytoja Ursula K. Le Guin pasiūlė kitokią istoriją, kurią į priekį veda ne vieno herojaus balsas ir (dažniausiai) jo ginklas, bet krepšys, kuris surenka, sutalpina ir dalinasi, sukuria tarpusavio santykius tarp daiktų ir žmonių. Jei herojiškoji istorija siekia atomazgos ir pabaigos, dažniausiai ką nors nužudydama, tai krepšio istorija nori tęstis, dažniausiai megzdama ryšius. Tai istorija apie tarpusavio priklausomybę. Ir ji yra politiškai bei kūrybiškai būtina.

Šiuo leidiniu ir Rupert veikla pirmiausia siekiama suburti ir megzti ryšius. Kaip krepšyje, kur viskas suverčiama ir sumaišoma, taip ir šiame leidinyje su tokia gausybe Rupert balsų – nuo neįgaliųjų teisių aktyvisto iki poetų – viena tema nebūtų sujungusi visų į darnią visumą. Leidinys nesiekia būti užbaigtu archyvu ir jokiu būdu nėra išskirtinė rinktinė. Kai kurie iš šimtų su Rupert per tuos metus susijusių žmonių galėjo dalyvauti šiame susibūrime, kiti negalėjo. Bet, priešingai negu įrištos knygos, krepšiai gali pildytis ir toliau. Todėl šis leidinys gali būti pertvarkomas ir papildomas. Svarbu yra ne pabodęs savęs pačių sveikinimas dairantis atgal, bet noras tęsti. Sulaukęs penkerių Rupert norėtų ir toliau žvelgti pirmyn.

Galimybė palaikyti ir sulaukti palaikymo yra tai, už ką turėtume būti dėkingi. Šio leidinio nebūtų be tekstų autorių, taigi pirmiausia dėkojame jiems ir juos palaikiusiems. Ir dar yra ilgas sąrašas draugų, rėmėjų, kolegų ir organizacijų, kuriems turiu padėkoti ir kurių vardai čia bus paminėti abėcėlės tvar- ka. Nuoširdžiai dėkoju už rūpestį ir palaikymą Rupert komandai – Vitalijai Jasaitei, Justei Jonutytei, Kotrynai Markevičiūtei, Adomui Narkevičiui, Reginai Vanagei; mūsų savanoriams ir praktikantams: Giuliai Civardi, Rupertui Enticknapui, Melanie Henke, Mariai Sarychevai ir Akvilei Šlėgerytei, sunkiai dirbusiems prie leidinio, dėkojame už pagalbą ir patarimus. Godai Budvytytei, dizainerei, kuri suteikė Rupert vizualinę tapatybę ir davė neįkainojamų patarimų, kaip parengti tokio pobūdžio publikaciją; Vytautui Volbekui, talentingam ir dosniam dizaineriui, kuris ne tik pavertė šį leidinį tokiu, koks jis yra, bet taip pat priminė, kad kūryba gali ir turi būti maloni, įkvepianti ir džiuginanti, net kai ištekliai ir laikas riboti; vertėjams Justinai Augustytei, Monikai Kalinauskaitei, Kotrynai Markevičiūtei, Adomui Narkevičiui, Aisčiui Žekevičiui ir lietuvių kalbos redaktorei Dangei Vitkienei, kurie pasirūpino, kad šie gražūs tekstai būtų skaitomi ir tai darė su neslopstančiu atsidavimu; leidėjams, kurių dosnumas leido mums perspausdinti tekstus platesniam skaitytojų ratui – žurnalu susižavėjusiam George’ui Quasha išStation Hill Press, keen on magazine, žurnalui Extra Extra; ŠMC, o ypač – ŠMC skaityklos personalui, priėmusiam mūsų svarstymus ir pokalbius rengiant leidinį; Rupert valdybai, kuri jį globojo formavi- mosi etape – Rūtai Bilkštytei, Lolitai Jablonskienei, Deividui Rafanavičiui, Dariui Žakaičiui ir Jonui Žakaičiui; Lietuvos kultūros tarybai, be kurios mes negalėtume daryti to, ką darome; Lietuvos kultūros institutui, Vilniaus miesto savivaldybei už paramą, mūsų renginių rėmėjams: UAB Svema, UAB Grinda, KINZA, UAB Exterus bei privatiems Alternatyvios edukacijos programos rėmėjams; Šiaurės šalių kultūros centrui (Nordic Culture Point) už paramą Šiaurės šalių rezidentams; „Pakrantei“, Rupert didiesiems namams, ir Anai Kolodinskaitei, paverčiančiai juos gražia vieta, apgyvendinančiai ir palaikančiai mus ir mūsų lankytojus; daugybei mūsų partnerių, parėmusių mūsų rezidentus ir alter- natyvių edukacijų dalyvius – „Kintai Arts“, Kanados ambasadai Lietuvoje, Joensū menininkų sąjungai, „Hangar“ rezidencijai Barselonoje, Vilniaus dailės akademijai, Nacionalinei dailės galerijai; ir dar daugiau įvardytųjų ir neįvardytųjų – ačiū jums. Mes tikimės, kad šis žmonių ir organizacijų sąrašas toliau augs įvardytųjų ir neįvardytųjų – ačiū jums. Mes tikimės, kad šis žmonių ir organizacijų sąrašas toliau augs ir pildysis, kaip galbūt ir šio leidinio puslapiai.