Eli Cortiñas

Iškirpta, kad būtų sujungta: Eli Cortiñas „Sienos turi jausmus” (2018)
Giulia Civardi

Metalinis šaukštelis maišo kavą keraminiame puodelyje. Skysčiui lėtai besisukant ir verčiant savo permatomą odą putojančia galaktika, nematomas žmogus sušnabžda: „Galbūt objektas veikia kaip jungtis tarp subjektų, leidžianti mums gyventi visuomenėje ir būti kartu“[1]. 1967-ieji, vartotojiškumo antplūdis, Vietnamo karo įkarštis. Jeanas-Lucas Godard’as, ištaręs šiuos žodžius vieno iš aktorių lūpomis, svarstė, kaip jis galėtų susitaikyti su kitais, kai vartotojiškumas ir konfliktas atitolina žmones, skaldo gyventojus visame pasaulyje ir keičia vertės prasmę. Pasinėręs į šiuolaikinį savo kosmosą, mąstydamas jis atsigręžė į kavos puodelį.

Šiandien vis dar galima išgirti šnibždantį balsą, tiesa, tai moters balsas. Eli Cortiñas savo filme Sienos turi jausmus (2018) rausiasi po objektų ekologiją, atskleisdama ryšius tarp jų estetinio vaizdo ir kai kurių istorinių bei sociopolitinių įvykių, formuojančių šiuolaikinį gyvenimą ir subjektyvumą. Šis filmas, iš dalies sukurtas jai reziduojant „Rupert“ meno centre, atveria diktatorių biurų, jų architektūros, interjerų ir netgi ant jų rašomųjų stalų esančių mažų aksesuarų mikrokosmą. Naujai nufilmuotas scenas keičia stambūs planai ir peizažai iš atrinktų atvaizdų ir rastos filmuotos medžiagos. Palaipsniui šios scenos atskleidžia pagrindinius filmo veikėjus. Tai – biurų patalpos ir sienos, savyje talpinančios galios formas, jas slepiančios ir sustiprinančios. Cortiñas ypač susitelkia ties galia, sukurta taikant fordistines gamybos ir kontrolės technologijas, diktatoriškus režimus, tokius kaip nacistinė Vokietija, ir šiandienę pasaulinę neoliberalizmo jėgą.

Naudodamasi sumaniais montažo metodais, Cortiñas atskleidžia ryšius tarp subjektų nelinijiniu būdu, svaiginamai šokinėdama po skirtingas istorines akimirkas, kurias ji priverčia atsispindėti bendroje mūsų dabartyje. Filmas iš esmės nurodo į darbo veiklą, taip atkartodamas tiek esamas, tiek ankstesnes, materialias ir kognityvines išnaudojimo formas. Jame sujungiamos pažįstamos scenos, kuriose vaizduojami iš gamyklos išeinantys darbuotojai, laboratorijos, gaminančios pernelyg žmogiškus robotus, ir pačių menininkų kūriniai. Cortiñas suneria visą šią medžiagą į kilpą, kuri yra valdoma ir sykiu hipnotizuojanti.

Čia esama tam tikrų paralelių su Godard’o filmu. Abu jie apmąsto savo laikmečio įvykius. Tačiau užuot pasisavinusi objektus kaip priemones, per kurias „būtų galima mąstyti“, kaip antai kavos puodelį, Cortiñas pažadina jų animistinę galią, knaisiodamasi po kažką, kas yra įterpta juose – ką mums ir primena filmo pavadinimas. „Koks yra šių tylių objektų vaidmuo? Ką jie žino, ko nežinome mes?“ – pakartotinai klausia jos balsas. Pastatų, sienų, apdarų, meno kūrinių ir logotipų atvaizdai yra supjaustomi ir perdaromi į kinematografiškus rankų darbo koliažus, sykiu atskleidžiančius jų nešamas nuorodas ir metančius joms iššūkį. Taip filmas tampa objektų ir erdvių rezervuaru, besiformuojančiu atviru archyvu. Šis filmas ne tik kalba apie politinę valdžią ir iš jos kylančią priespaudą, bet ir perdirba pačią estetiką, kurią pasitelkdama valdžia veikia. „Istorijos etninis valymas tapo standartine procedūra, <…> praeities nutildymas tapo standartine procedūra“, – savo filme tvirtina Cortiñas. Perdirbtais vaizdais atskleisdama prarastas ir nematomas detales, ji knaisiojasi po regimąją atmintį, darydama bandymus tiek su kultūrine, tiek su kinematografine atmintimi.

[1] Jean-Luc Godard, Deux ou Trois Choses Que Je Sais d’Elle, 87 min., 1967. Cortiñas laisvai pasirėmė šiuo filmu viename savo ankstesnių kūrinių, vieno kanalo videofilme Du ar trys dalykai, kuriuos žinau apie ją (2007), kuriame buvo susitelkta į vienos sunkiai įsimenamos moters figūrą siekiant sukurti sudėtingą, daugiasluoksnį pasakojimą apie keletą moterų. Daugybės moterų sujungimas į vieną asmenį buvo fragmentiškas bandymas sukurti pačios menininkės motinos portretą.