Susipažinkite su parodos „Sunkus centras“ menininkais

Rupert maloniai kviečia į baigiamąją alternatyvios edukacijos programos parodą „Sunkus centras“.

Atidarymas – 2021 m. lapkričio 25 d., 19:00 EET
Parodos lankymas – 2021 m. lapkričio 26-29 d., 13:00-19:00 EET
Adresas: Galerija „Tech Arts“, Vaidilutės g. 79, Vilnius

Pastaruosius šešis mėnesius devyni devintosios Rupert alternatyvios edukacijos programos dalyviai kartu mokėsi, dalinosi ir dirbo. Siejami bendro siekio ištirti įtraukiančią magijos ir ritualų temą, dalyviai atrado savitus būdus judėti alternatyvaus mokymosi erdvėje. Suprasdami, kad neįmanoma visų darbų ir procesų sutalpinti vienoje konceptualioje sistemoje, parodoje siūloma trumpai, bet atidžiai pažvelgti į šių procesų rezultatus.

Susipažinkite su parodos menininkais:

Valerie Tee Lee

Orally Jubilee: Unfolding Recipes for Decolonial Love /Burnos džiaugsmai: dekolonijinės meilės receptai

Valerie Tee Lee Rupert alternatyvios edukacijos programos metu atlikta (performatyvių) tyrimų serija buvo skirta (ištemptai / ištempti) burnai / balsui / liežuviui ir bendruomeniniam gijimui. Kaip išeigos tašką santykyje su dekolonialistinėmis praktikomis jį pasirinko (tyliąją) žodinę savo senelių istoriją. Kartu ji visa tai interpretavo kaip (intergeneracinį) aktą, susiejantį konkretų jos, kaip moters ir (i)migrantės iš Rytų Azijos, santykį su senelės, kolonializmo laikotarpiu priverstos persikelti į Japoniją, gyvenimu.

Atsispirdama į tai ji priėjo prie klausimo: ar galime praktikuoti dekolonializmą ir feminizmą per bendruomeninę maisto ruošą bei bendruomeninių receptų žodyno kūrimą? Istoriškai (vakarietiškos) metrinės sistemos naudojimas Azijos kulinarinėje kultūroje nebuvo įprastas, kadangi maisto ruošos žinios daugiausia būdavo perduodamos šeimoje, (subjektyviais) žodiniais receptais. Valerie tai mato kaip būdą mokytis ir įkūnyti skonius bei atsiminimus. Ji norėtų pratęsti šias maisto ruošos, receptų kūrimo (nelinijines ir performatyvias) vertybes, atmesti ir užmiršti dichotomiškas, binarines žinijos formas, suformuluotas bei įtvirtintas Vakarų modernizmo / kolonializmo.

„Atsargiai… Su pasipriešinimu…“ taps performatyviai suverptų ir vienas kitą savo žodiškumu, neskaidrumu ir drėgme maitinančių kūrinių serija. Ji tikisi, kad jie išmirks ant jūsų liežuvio galiuko, leisdami pajusti (įsivaizduojamą) kolonijinės galios matricos sukurtų trūkių skonį.

Apie menininkę

Valerie Tee Lee pasitelkia tekstą, tekstilę, vaizdo įrašus, žodinę kūrybą ir maisto medžiagas siekdama tyrinėti dekolonializmo ir feministinės pedagogikos praktiką. Jos naujausias tyrimas atvėrė burną (bei jos sampratą) kaip portalą intergeneraciniam ir bendruomeniniam gijimui. Ji yra Gerrit Rietveld akademijos Amsterdame absolventė, šiuo metu gyvena ir dirba Briuselyje.

Bea Xu

Plastic Lattice / Plastikinės grotelės

„Plastikinės grotelės“ iš pradžių sumanytas kaip „Bloodsport < The Island“ LARP (gyvo veiksmo vaidmenų žaidimo) tęsinys, kuriame Bea planavo sukurti ontologinio dizaino kūrinį – talismaną, galintį užfiksuoti, vizualizuoti ir sustiprinti žmogaus dominavimą erdvėje per skaitmeninį ritualą, taip pat padedantį manipuliuoti aiškiaregiška energija, ją saugoti ir geriau suprasti. Jos (jo) veiklos siekius Rupert centre pagrindė noras suartinti žmones, skiriamus geografinio nuotolio, tačiau pasirinkta terpė – neskaitant vizitine kortele tapusio menstruacijų kraujo – liko miglota. Alternatyvios edukacijos programos metu skaityti Starhawk veikalai ir jos teiginiai, kad perteklinė energija iš principo visuomet turėtų sugrįžti į žemę, atskleidė menininkės (-o) troškimo kontroliuoti energiją pagal savo intencijas problemiškumą. 

Kelionėje į Epingo mišką Londone šią vasarą Bea paprašius gamtos dvasių pagalbos, grybienos tinklai jai (jam) atsiskleidė kaip požeminė technologinė infrastruktūra, kurią galima suaktyvinti tam tikrais ritualais. Pasitelkiant ištraukas iš kuriamo spekuliatyvaus teksto ir pentagramos motyvą iš pirminės filmo „Bloodsport“ visatos, iš grybaujant surinktų lietuviškų voveraičių bus suformuotas fėjų žiedas, nukreipsiantis kraują į centrinį vamzdelį, nuvestą į žemę šalia galerijos, galiausiai suformuojant ryšį ir su kitais ritualo dalyviais visame pasaulyje, prisijungsiančiais prie Discord „Pokalbių sesijos“ lapkričio 25 d.

Apie menininkę (-ą)

Bea Xu yra kinų ir britų kilmės ekstrasensė (-as), pasitelkdama(s) mišrią techniką, ritualus ir aiškiaregišką fikciją tyrinėjanti(s) spekuliatyvias kosmologijas, neišsitenkančias mūsų pačių laiko juostoje. Įkvėpta(s) mitų, antropologijos ir ekogotikos, ji(s) domisi įtraukiančiais vaidmenų žaidimais ir kolektyviniu šešėliniu darbu, paremtu studijomis bei klinikine patirtimi, įgyta Londono Konsultacijų ir psichoterapijos mokslų centre atliekant integruotos tarpasmeninės psichoterapijos praktiką. Bea suteiktas anglų kalbos menų bakalauro laipsnis Oksfordo universitete, taip pat kūrėjo(s) statusas LUNARCHY 2.0 ritualinėje laboratorijoje – dalyvaujamojoje erdvėje, skirtoje magijos praktikai, dekolonialistinei laiko sampratai ir nebinariniam mąstymui, pavadintoje pagal mėnulio ciklais paremtą visuomenės organizavimo modelį, paskatinusį pirmąją žmonijos (r)evoliuciją, vedusią link simbolinės kultūros. Meninininkė (-as) yra bendradarbiavusi (-ęs) su „Furtherfield Gallery“, „Omsk Social Club“ „FemmeDaemonium“ ir projektu „Heal Her“, darbai atrinkti į 2021 m. IAM festivalį, 2021 m. UNFIX festivalį ir „Solo Show“, 2020 m. „Artlake“ festivalį, „Virtual Futures“, ONCA galeriją ir „Gods & Radicals Press“.

Virginia Russolo 

Axis Mundi

Virginios Russolo tyrimas Rupert centre buvo sutelktas į tradicinius artefaktus, ypač amuletus, ir aukojimo bei laidojimo ritualų dinamiką. Iš šio tyrimo atsiradusių darbų visumą paskatino troškimas atstatyti bėgant laikui prarandamas žinių formas. Kūriniai pratęsia platesnius tyrimus apie materijos organizavimą ir intenciją sukurti tai, kas šventa.

Menininkę sudomino amuletai iš gyvūnų dantų ir gintaro, rasti geležies amžiaus kapavietėse Lietuvoje ir kitur Europoje, bei jų atskleidžiamas produkcijos principas, kai šventi ir pasaulietiški dalykai neatskiriami.

Žvelgdama į apotropines šių amuletų savybes, norėjau atkurti mąstyseną, pagal kurią objektai laikomi galinčiais pernešti energiją ir pakeisti tikimybes realybės struktūroje.

Kūrinio pavadinimas „Axis Mundi“ žymi šių objektų gebėjimą tapti axis mundi – pasaulio ašies – „įkūnytomis sankirtomis“, ir kartu priemonėmis peržengti erdvines ribas tarp skirtingų realybės dimensijų.

Apie menininkę

Virginia Russolo yra italų kilmės menininkė, gyvenanti Graikijoje. Kurdama paveikslus ir skulptūras, ji išranda erdves, kuriose sustabdytas fizikos dėsnių veikimas ir auka, absurdas bei transgresija atveria duris naujiems pasakojimams. Erdvė čia konstruojama remiantis ritualo logika – be perstojo kartojami veiksmai per ilgą laiką leidžia perfiltruoti žinias.

Russolo skiria didelį dėmesį medžiagoms, ypač bičių ar vilnos vaškui ir gyvūnų kailiams, susitelkdama tiek į jų fizines savybes, tiek į simbolinę prasmę. Menininkės tyrimai paremti domėjimusi ritualų dinamika, amuletų, fetišo objektų ir žaidimo bei šventumo artumu.

Russolo suteiktas menų bakalauro laipsnis Oksfordo universitete (JK). Jos kūriniai eksponuoti „T293 Gallery“ (Italija), 7-ojoje Tesalonikų bienalėje (Graikija), „School of Waters“, „Mediterranea 19“ jaunųjų menininkų bienalėje (San Marinas), Fondazione Spinola Banna (Italija), Fondazione Francesco Fabbri (Italija), „Modern Art Oxford“ (JK), „Tate Modern“ (JK) ir Pitto Riverso antropologijos ir etnografijos muziejuje (JK).

Julie Marie Mønsted

Ilte

Julie Marie Mønsted pastaruosius septynis mėnesius nuolat keliavo pirmyn ir atgal tarp Kopenhagos ir Vilniaus, tad jos kūrinį savaip nuspalvino vakuumas, jaučiamas būnant „nei čia, nei ten“. Daugybė oro uostuose praleistų valandų paskatino nesibaigiančias refleksijas ir savitus pastebėjimus. Kassavaitinis kraustymasis suteikė gyvenimui keistos prisitaikymo energijos. Darbas nuolatinėje kaitoje paskatino smalsumą domėtis vis nauja aplinka, tačiau gyvenimas neišsikraunant lagamino taip pat išvargino. Visa tai kartu suformavo kitokį darbo procesą, nei ji buvo įpratusi, tačiau kūryba kitokioje sistemoje tapo geru iššūkiu. Rupert centre menininkė sukūrė kūrinį „Užmaršties biologija“ – tris vaizdo įrašus. Visi jie skirtingi – iš dalies dėl to, kad buvo įkvėpti skirtingų kūrybinių dirbtuvių ir kolektyvinės medžiagos, sukurtos alternatyvios edukacijos programos metu.

Apie menininkę

Menininkė Julie Marie Mønsted gyvena Kopenhagoje, jos praktika daugiausia sutelkta į videomeno ir gyvojo meno lauką. Ji yra Paryžiaus École Internationale de Théâtre Jacques Lecoqo absolventė, o šiuo metu yra bebaigianti meno istorijos bakalauro studijas Kopenhagos universitete. Šiurpumo sąvoka jos kūriniuose yra pasikartojanti tema, o kurdama mažus langelius į iškreiptas realybes ji stengiasi suteikti išraišką miglotoms struktūroms, persipinančioms su mūsų gyvenimais.

Linas Kristupas Gabrielaitis

What is it like to be, and not participate?/ Ką reiškia būti, bet nedalyvauti?

Hiperpaviršius – tai pusiau oda, pusiau kūnas, pusiau niekas. Tiek daug pusių netilptų paprastame paviršiuje. Jis plyšta nuo įtampos, sustingsta, jei yra pastebimas, niekada galutinai neapsisprendžia – vienam paviršiui to būtų per daug. Tačiau hiperpaviršiui nesvarbu. Kaip ir įtinklinti asambliažai, protezuotos medijos ir (ne)organiniai kontinuumai, hiperpaviršiai veikia per susisaistymą. Žmogiška maišosi su nežmogiška, aktyvumas su pasyvumu. 97-erius metus Lenino kūnas išgyvena kasdienį rekonstrukcijos ritualą. Kad išliktų tokia pat, jo oda nuolat keičiama (iš naujo balzamuojama, rekonstruojama, performuojama iš naujų medžiagų). Jo oda yra nuolatinio atsinaujinimo būsenos, leidžiančios išlikti lanksčia ir dinamiška, netapti statiška ir sustingusia. Panašiai ir mes, patys organizuodamiesi į hiperpaviršius, esame virtualiai rekonstruojami. Negalime susijungti į virtualią odą be trikčių ir kitų skaitmeninių neveiksnumų. Pasyvumas ir nedalyvavimas yra tokie pat svarbūs kaip aktyvumas ir gyvybė. Štai 10 skirtingų nebuvimo, arba pasyvumo, kategorijų:

  1. Erdvės užleidimas
  2. Atspindėjimas
  3. Neryški / sutrikusi būsena
  4. Disociacija – miglotas buvimas ir (arba) buvimas kažkur kitur
  5. Patogumo siekimas
  6. Kliovimasis kuo nors / kažkuo kitu
  7. Sėdėjimas
  8. Tiesiog nedalyvavimas
  9. Ėjimas namo

Rupert centre menininkas tyrinėjo spekuliatyvią mintį / veiksmą kaip būdą praktikuoti atsitraukimo aktus, sutelkti dėmesį ar suteikti galią.

Apie menininką

Linas Kristupas Gabrielaitis (Lietuva) yra dizaino tyrėjas, jį domina žaidimo pasaulyje ir su pasauliu būdai. Magistro studijose gilinosi į technologijų filosofiją (postfenomenologiją), vykdydamas eksperimentines etnografines komandiruotes į kitų žmonių namus. Kortų, vaidmenų žaidimais ir kitais bendravimo būdais jis siekia tirpdyti ribą tarp fikcijos ir tikrovės.

Austėja Masliukaitė

The Alchemy of Letting Go /Paleidimo alchemija

Mokslo taisyklės, įtvirtintos XVII a. ir tebegaliojančios iki šiol, reikalauja viską laikyti negyva materija. (…) Norėdamas ištirti nuostabiausią mūsų buvimo šiame pasaulyje aspektą – gyvybę, mokslas išaukštino negyvumo metafiziką. Andreas Weber, Enlivenment (2019)

„Paleidimo alchemija“ – tai vizualinė esė apie reprodukciją. Moteris leidžiasi į kelionę, siekdama vaisingumo klinikoje Madride, Ispanijoje, užsišaldyti kiaušialąstes. Per dviejų savaičių laikotarpį medicininio pasirengimo (hormonų injekcijų) vaizdai pinasi su meno ir gamtos paieškomis. Filme reflektuojamos šiuolaikinės moteriškumo problemos, gyvenimo stebėjimas ir siekis jį suvaldyti per mokslą bei meną.

Kūrinys gimė kaip alternatyvios edukacijos programos suformuoto mikroklimato ir įvykių menininkės giminaičių gyvenime pasekmė. Programos alternatyvumas pasirodė esąs vaisingas, nes suteikė sąlygas egzistuoti įvairiems mąstymo procesams, neapribodamas menininkų vienoje sistemoje. Grupės narių tarpusavio bendravimas, tarsi jie būtų tikro gyvo organizmo dalys, padėjo sustabdyti struktūrinę entropiją.

The film’s heroine is Ieva Masliukaitė. The voiceover was done by Paul Casselle.
Special thanks to Bon Alog.

Apie menininkę

Austėja Masliukaitė dirba su (judančiais) vaizdais, tekstu, balsu ir skulptūra. Baigė fotografijos ir medijos meno studijas Vilniaus dailės akademijoje, semiotikos studijas Vilniaus universitete, taip pat turi patirties matematikos ir chemijos srityse. Menininkė aktyviai dalyvauja įvairiose parodose („Sūkuriai“ „Titanike“, „Kryptys“ „Artifex“), meno projektuose (įskaitant šiuolaikinę operą „Saulė ir jūra“ 2019 m. Venecijos bienalėje) bei įvairiuose kultūros laukuose (įskaitant muziką, performansus ir vertimą), yra produktyvi akvarelių tapytoja.

Aistė Marija Stankevičiutė

Muscle Stone /Raumens akmuo

„Raumens akmuo“ – tai mitinė substancija, galinti paversti raumenis į akmenį, dar vadinama jėgos milteliais. Ji naudinga norintiems atsigręžti į save, augti ir tobulėti ne tik fizine prasme. Apie šį akmenį jau tūkstančius metų kalbama visuose pasaulio kampeliuose, jo trokšta visi kūnai ir sielos, visi paukščiai skiria jam savo giesmes. Kiekviename amžiuje vis kitaip apibūdinamas jėgos miltelių skonis ir raumenų akmens išvaizda, bet visuomet buvo aišku, kad jis egzistuoja be pradžios ir pabaigos, o galią jam teikia viso pasaulio kūniškas judėjimas. Todėl kartais atrodo, kad mūsų kūnai juda ne savo valia – tai klajojantis raumenų akmuo pažadina jų raumenų atmintį. Ir šiais laikais daugybė tikinčiųjų visame pasaulyje bando atrasti raumenų akmenį padedami trenerių arba savo jėgomis. Tačiau kad jiems pavyktų, jie turi jaustis laisvi.

Apie menininkę

Aistė Marija Stankevičiūtė kuria tekstuose ir fizinėse erdvėse klajojančias formas. Menininkė studijavo fotografiją ir medijos meną Vilniaus dailės akademijoje, o šiuo metu rašo tekstus ir parodų apžvalgas šiuolaikinio meno internetiniams dienraščiams – Art News, Echo Gone Wrong ir kitiems. Pernai surengė personalinę parodą „Ausys laižo lūpas“, tapo viena nominančių parodoje „JCDecaux premija 2020: Turiu žodžius“ Šiuolaikinio meno centre Vilniuje. Šįmet menininkė dalyvavo grupinėje parodoje „Sūkuriai“ parodų erdvėje „Titanikas“, vasarį trumpai rezidavo Rupert centre. Aistė Marija domisi kūno rengyba kaip dvasine praktika, kurios galutinis tikslas – atrasti raumenų akmenį. Rupert centre ji bandys prie to priartėti ir pasidalins bandymų rezultatais.

George Finlay Ramsay

Family Fugue (Part I: The White Snake)/ Šeimos fūga (Pirma dalis: Baltoji gyvatė)

16 mm kamera sukurtas filmas apie tris George’o Finlay Ramsay protėvius – tai urve prasidedanti ir aštuonis šimtmečius trunkanti gaudynių scena. „I dalis: baltoji gyvatė“ nebando papasakoti jauno daktaro, XIII a. iš baltosios gyvatės pagamintais vaistais pagydžiusio Škotijos karalių, istorijos. 

Apie menininką

vaikai ir šunys
puikiai naudojasi telepatija
todėl norėčiau vėl būti
vaiku ir šunimi
o ne nejautriu suaugusiuoju
įgudusiu rinkti tekstą
bet negebančiu kalbėti
dievo jam duotu
Telefonu

George’as Finlay Ramsay yra škotų kilmės menininkas, jo kūryba šiuo metu varijuoja nuo poezijos iki 16 mm filmų kūrimo. 2017–2018 m. jis sudegino šimtų žmonių nuoskaudas įvairiuose Eurazijos ugnikalniuose. Jo epas „Raven’s Reprise“ (2020) pasakoja apie triksterį juodvarnį, per pandemiją keliaujantį ir iš naujo kuriantį pasaulį pagal tobulesnį projektą. Filme-eilėraštyje CASTOROCENE (2021) vaizduojama, kaip bebrai atstato žmonių sunaikintą pasaulį. Menininką domina žmogus kaip gyvūnas, nežmogiškas intelektas ir ugnikalniai – daugybė ugnikalnių. Menininkas yra pristatęs savo kūrinius „SEA Foundation“ (Nyderlandai), „LUX Scotland“ (Škotija), „Mubi.com“, „NTS.live“, „Art Basel (Šveicarija), „Matadero“ (Ispanija), „L‘Orto Botanico di Roma“ (Italija), „Tutto Questo Sentire“ (Italija), Rupert (Lietuva), Kamdeno menų centre (JK), „BBC Late Junction Festival“ (JK). Jam suteiktas finansavimas iš Oksfordo universiteto, Hope Scott Trust, Anglijos meno tarybos ir „Sound & Music“.

Emma Bang

Sleep Spells: Every Entrance is an Exit/ Miego kerai: Kiekvienas įėjimas yra išėjimas

„Miego kerai: kiekvienas įėjimas yra išėjimas“

Kartą turėjau šunį, kuris nuolat miegodavo tarpduryje. Ypač į senatvę labiausiai pamėgo miegoti ant slenksčių. Vis turėdavau jį peržengti, o jis sau gulėdavo ir miegodavo, gana neparankiai, skersai kelio, kaip minkštas pliušinis žaislas nuo meilių glostymų nusišėrusiu kailiu.

Durys skirtos užbaigti / apriboti vieną erdvę ir pradėti / pereiti į kitą. Kai kurios durys turi savus sargus, kurie saugo ir savinasi erdvę. Pro duris skubame taip pat, kaip skubame miegoti.Tačiau kur keliauja sapnuojantysis?

Mano šuo taip ir nudvėsė gulėdamas tarpduryje. Miegoti gulamės taip, lyg gultumės mirti, miegas ir mirtis dažniausiai mus ištinka naktį.

Mirties, kaip ir užmigimo, momentai pasaulyje turbūt patys ryškiausi.

Emmos Bang kūrinį sudaro minkšti skulptūriniai darbai, primenantys miegmaišius, amfibijų odą, vikšrus ir portalus, į kuriuos galime įropoti. Kurdama ji naudoja dažymą rankomis ir natūralias medžiagas – ramunėles ar levandas, kartu svarstydama galimybę amatą traktuoti kaip pasipriešinimą kapitalistinei gamybai, o jos kūrybos procesas yra lėtas ir neužtikrintas. Menininkė linkusi traktuoti kūną ir jį supantį pasaulį, įskaitant visus jo paviršius, kaip santykį, panašų į odos sąlytį su oda. Šis kūrinys yra jos anksčiau atlikto meditatyvaus performanso apie poilsį, kaip nuosaikios rezistencijos formą, tęsinys.

Kaip pastebi Ursula K. Le Guin knygoje The Lathe of Heaven (1971), „miegantys žmonės tokie nutolę… Visai čia pat, tačiau nepasiekiami. Dėl to žmonės taip šiurpiai atrodo miegodami. Tai visiškas privatumas. Miegantysis – nuo visų nusigręžęs.“

Naująja darbų serija Emma tikisi atsakyti, ko nežino protas, tačiau žino kūnas.

Apie menininkę

Emma Bang (JK / Danija) yra menininkė ir svajotoja. Ji dirba su skulptūrinėmis instaliacijomis, tekstile ir tekstais. Ją domina medžiagos, taip pat lytėjimo samprata ir įkūnytosios žinios. Menininkės jutiminius prisiminimus sužadinantys kūriniai dažnai atskleidžia tiek vidaus, tiek išorės erdves. Emmai 2019 m. suteiktas dailės magistro laipsnis Karališkajame meno koledže (JK). 2014 m. ji baigė dailės bakalauro laipsnio vizualiosios komunikacijos studijas Danijos medijų ir žurnalistikos mokykloje. Menininkės darbai eksponuoti „Airspace Gallery“ (JK), „Southwark Park Galleries“ (JK), „Galleri Golsa“ (Norvegija), „Lewisham Art House“ (JK), „Galleri Tom Christoffersen“ (Danija), „Safehouse 1“ (JK) ir kitur.