Mariona Moncunill

Mariona Moncuill (g. 1984 Taragona, ES) gyvena ir dirba Barselonoje. Ji turi menų bakalaurą ir kultūros vadybos magistrą, kuriuos įgijo Barselonos universitete, dabar studijuoja doktorantūros programoje Oberta de Catalunya universitete. Jos darbai kyla iš konteksto, kuriuose yra kuriami: tankus sąlygiškumo, konvensijų tinklas, kuris pina savo reikšmes. Prieš tai ji strategiškai pastato save į antraeilio veikėjo poziciją, kad galėtų analizuoti ir atidengti papročius ir diskurso konstruciją. Analizė leidžia ekstrapoliuoti reikšmės konstrukciją ir kartos vertę į kitus diskurso laukus: nuo parodinės erdvės ir stebėtojo santykio su medija iki infografiškos žurnalistikos, socialinio darbo per banko socialinį darbą, bibliotekos pažinimo vadybos arba gamtos idėjos konstrukcijos. Derybų procesas ir dialogas su visomis suinteresuotomis šalimis, žaidimas tarp realybės ir fikcijos, mėgdžiojimas, infiltracija, spekuliacija, dvilypiškumas ir ypač specifiškumas yra vieni pagrindinių kūrybos bruožų, kurie dažnai įgauna anikoniškas ir maskuotas formas. Jos darbai apdovanoti apdovanojimais, tokiais kaip 2014 Generation Award (2013 m.), Ramon Acin Art scholarship (2011 m.), Scholarship for Artistic Creation, Fundació Coranty Guash (2010 m.) ir Miguel Casablancas Prize (2008 m.). Taip pat ji gavo rezidencijų grantus iš HIAP (Helsinkis, 2013 m.) ir Rupert (Vilnius, 2013 m.). Jos darbai buvo rodomi solo ir grupinėse parodose Espai 13, Fundació Joan Miró (Barselonoje, 2012 m.), Convent dels Angels MACBA (Barselonoje, 2014 m.), the Espai Cultural Caja Madrid (Barselonoje, 2010 m.), Gallery Augusta (Helsinkyje, 2013 m.), Centre d’Art lo Pati (Ampostoje, 2013 m.), Arts Santa Monica (Barselonoje, 2013 m.)

Forest Forest (liet. miškas miškas) yra tyrimas apie tris vietas/organizacijas Vilniuje, kurios turi stiprius simbolinius ryšius su mišku: Verkių regioninis parkas, UNO parkas (nuotykių parkas miške) ir Vilniaus universiteto botanikos sodas. Šios trys vietos skirtingais, bet kartu ir panašiais, būdais prisideda prie miško kaip kultūrinio konstrukto kūrimo, simbolinės miško vertės kūrimo, sklaidos ir valdymo, koncepcijos kūrimo ir argumentacijos apie mišką kaip simbolinę ir naratyvią vietą. Trumpai tariant, jie yra fizinės, simbolinės ir intelektualinės miško patirties mediatoriai. Projektas įgavo fotografijų, dokumentacijos ir garso instaliacijos formą.