HASHIA
„m0rt9l l0v3“, 2022
performatyvi instaliacija

sėdžiu oloje
kur varva tamsa
mariosios meilės prakeiksmas
pažvelgiu ir matau
begalinę užmarštį
srūvančią pragaru
mano sielvartas – tai kalavijai
mylintys tavuosius apreiškimus
fatališkoj neviltyje

Vernisažo pasirodymas (lapkričio 25 d.):

HASHIA

Su angelais vedliais: Elena Marija Veleckaite, iolo Walker, Jurgiu Lietunovu, Kerolīna Linkeviča, Malka Sultan, Une Talmantaitem, Zienka Vincentu

Stilius: Elena Marija Veleckaitė
Plaukai ir makiažas: Unė Talmantaitė

Nuotrauka / *garso instaliacija: Elenos Marijos Veleckaitės, HASHIA, Saulės Gerikaitė
*Su įrašais iš d3vination, ypatingas ačiū tiems, kurie dalyvavo

Parodos uždarymo pasirodymas (gruodžio 12 d.):

TBA

Apie menininką

HASHIA – pranašė(-as), gyvenanti(s) „d3vination“.

Ji(s) transliuoja savo žinutę pasitelkdama(s) erdvinį garsą, sakomus žodžius, poeziją, muziką, didžėjų miksus ir performansus. Jo(s) tarpdisciplininis požiūris sulieja sapnovaizdžius, okultizmą, mitologijas, senąsias technologijas ir protėvių atsiminimus. Jo(s) darbai eksponuoti „Liquid Architecture“, „Acud Theater“, „Kampnagel“, „Großer Wasserspeicher“ ir kitur.

Ji(s) gyvena Berlyne / Vilniuje ir šiuo metu realizuoja „d3vination“, transliavimo / prognozavimo / būrimo platformą, ley formos sūkurių aktyvinimą dangiškajame sraute su irl vietai būdingais renginiais ir url per „Cashmere Radio“, bendradarbiaujant su kitomis radijo bendruomenėmis pasaulyje, poezija ir muzika perteikia povandeninę Lemūrijos išmintį

Misti studio
„Transcendencijos priemonės“ (angl. Tools of Transcendence), 2022

Pasitelkę truputį drąsos ir žvaigždžių grakštumą, lankytojai kviečiami skintis kelią koridoriais ir nusileidę metaliniais laiptais žengti į telkšančią tamsą.

Nebijokite, tuštumą sušildys guodžiantis spindinčių būtybių simpoziumas.

Simbolių kalbos gijos nusidriekia „Lelijos“ betoninio kūno kontūrais ir siūlosi pagydyti. Patirtis kaupiasi „Transcendencijos priemonėse“. Jų harmoningoje, euforiškoje giesmėje susilieja dvasios, magiški ženklai ir fėjų maistas.

Ši kelionė – tai transformacija, patirčių konsteliacija, sutelkta ir nužymėta naratyvinėse instaliacijose. Akistata su savo šešėliu žiemos mėnesiais, paguodos ieškojimas „daugiau nei žmogiško“ pasaulio mirgėjime ir stiprybės jausmas, kylantis iš pripažinimo bei dvasinio augimo. Kilimas Žuvų žvaigždynu ir cikliškas sugrįžimas į pavasario saldumą.

Stichiškas virpesys, kurį Misti patyrė Vilniuje ir Rupert, simbolinė prasmė, pulsuojanti „Lelijos“ rūsiuose.

Apie menininką

Misti studio tai – menininkų Nicholaso Delapo ir Keroaīnos Linkevičos bendra kelionė.

Tai generatyvinė tarpinė erdvė, kurioje susipina mitinės anglų ir baltų istorijos, plevenančios eteryje virš įsivaizduojamų kraštovaizdžių, po kuriuos galima keliauti skaitmeniniuose pasauliuose ir fizinėse instaliacijose.

Įkūnydama transcendentinius rūkus ir jų šokį peizažuose, „Misti“ susieja protėvių kilmę ir simboliką, kvestionuoja ir tyrinėja liaudies pasakojimų paveldą, kuris formuoja požiūrį į gamtą ir visuomenę.

Tarpdisciplininių meninių praktikų jungimas, pasitelkiant jas kaip įtraukiančias priemones, „Misti“ menininkams suteikia galimybę per pasaulėkūrą aktyvinti pirmykščius ir alternatyvius buvimo būdus. Naviguodami šiose aplinkose ir su jomis sąveikaudami, menininkai tyrinėja performatyvias struktūras, daugiausia dėmesio skirdami pačiai kelionei ir augimą skatinančiam ritualui.

Delphine Lejeune
„Visžalis“ (angl. Evergreen), 2022

Intymi kelionė po atminties sodą.
Emancipacijos proceso tyrinėjimas vaizduojant moterų artumą gamtai gyvojoje tradicijoje.

Apie menininką

Delphine Lejeune yra vizualinio dizaino kūrėja ir medžiagų tyrinėtoja, eksperimentuojanti su dvimačio ir trimačio spausdinimo būdu sukurtais paviršiais. Ją domina dizaino objektai bei tai, kaip jie lemia mūsų socialinę elgseną. Kurdama ji dažnai naudoja rastus skaitmeninius vaizdus. Juos ekstrapoliuodama, sluoksnis po sluoksnio performatuodama, kuria objektus ir brėžia ribą tarp skaitmeninių bei fizinių atvaizdų.

laura fernández antolín
VAIRUOK SAVO SAPNUS (angl. DRIVE YOUR DREAMS), 2022

Kiek pamenu, visuomet kandžiojau lūpas, negaliu aiškiai prisiminti laiko, kai jų nekandžiojau – prieš miegą, gulėdama lovoje ir nepailsėdama, užpakalinėje automobilio sėdynėje ilgos kelionės į pajūrį metu…

VAIRUOK SAVO SAPNUS – tai susikristalizavęs miego ritualų kaip radikalaus rūpesčio praktikos, prieštaraujančios augalų, gyvūnų ir kūnų kaip darbo jėgos suprekinimui, prijaukinimui ir išnaudojimui, tyrimas. laura miego ritualus mato kaip laiką ir erdvę atsparumo ugdymui, nesuprekintam poilsiui ir produktyvumui, taip pat – kaip pagrindą kūrybiškumui ir vidiniams bei išoriniams tyrinėjimams.

Siekdama įkvėpti gyvybę svajonių ekosistemoms, laura eksperimentavo ir dalijosi įvairiais kasdienybės ritualais dalyvaudama bendrose instaliacijose ir kūrybinėse dirbtuvėse, kviesdama dalyvauti painiuose pasąmonės, atminties ir vaizduotės dialoguose pasitelkiant piešimą, judesį ir automatinį rašymą.

Pastarųjų mėnesių atviros kūrybinės metodikos palikti pėdsakai įgauna formą kaip įtraukianti instaliacija, sukurta iš nebenaudojamų automobilinių medžiagų, kadaise sumontuotų transporto priemonėse, skirtose važiuoti į darbą ar keliauti ir buvusiose daugialypiu simboliu, priebėga bei vieta susitikimams, poilsiui, susipynusioms istorijoms, vaizdingiems nukrypimams.

Apie menininką

laura fernández antolín plėtoja radikalaus rūpinimosi praktiką, per kurią susieja mūsų kūnus su jų kontekstu, susigrąžina pojūčius ir prieraišumą, sutelkia juos į naujus santykius, dalijasi atsparumo, kūrybiškumo ir veiksnumo gebėjimais, padedančiais gyventi kartu.

Dirbdama(s) su audiniais, tekstile, piešiniais, kvapais, tekstais bei objektais, kurdama(s) performansus, ji(s) ieško įvairių galimybių paveikti diskursus, kurie įtraukia kūną ir yra betarpiškai su juo susiję. Mūsų kūnai ir jų aplinka – tai kraštovaizdžiai, kuriuose fiksuojame savo gyvenimo nestabilumą, eksperimentuojame su turimomis žiniomis ir kvestionuojame savo suvokimą apie buitį, intymumą, lytį, pasitikėjimą, bendrumą, bendruomeniškumą…

Menininkė(-as) trokšta kurti persipynusius scenarijus, kurie sukrėstų mus mūsų gyvenamose erdvėse, plėtodama ne reprezentacijos, o virvelių pynių kalbą. Taip užklausiamos jautrios asmeninės ir kolektyvinės patirtys, jų formos, gestai ir ritualai, o švelnumas matomas kaip viltį neoliberalizmo kontekste teikianti varomoji jėga, apmąstomas (be)sąlygiškas svetingumas, gausa ir materijos transformacija, per kuriuos atsiskleidžiame.

Laura Marija Balčiūnaitė
IMMACULATE, 2022

NEKALTOJI – tai pirmykštė rožės istorija. Jos centre – neatvertas mergelės kapas su nežemiškomis paslaptimis, kur guli krištolinės žiedlapių terapijos priemonės, kosmine energija įelektrintos rožių fosilijos, laukiančios suaktyvinimo.

Tai senovinė gėlė, turinti žymiai gilesnę istoriją nei žmonija. Rožė nuo neatmenamų laikų simbolizavo širdies paslaptis. Suaktyvinę rožės paslaptį, atversime savo širdis, jei tik leisime sau iš naujo išmokti jausti.

NEKALTOSIOS kape rožė atsiskleidžia kaip nežemiška technologija, skirta įdiegti mūsų nervų sistemoje.

NEKALTOJI tai – sakrali spekuliacija, kaip rožė atsirado Žemės planetoje, siūlanti scenarijų somatiniam gyvo veiksmo vaidmenų žaidimui–reinkarnacijai, o žiedlapių objektai ir kristalų priemonės atveria kapą…

Apie menininką

Laura Marija Balčiūnaitė yra buvusi menininkė klajotoja (angl. flaneuse), tampanti ritualinių įrankių kūrėja. Per hidrofeminizmą, garso terapiją, piešimą ir somatinį judesį ji išreiškia švelnumo poreikį, generuoja jausmingą energiją ir pasitelkia gydančią pažeidžiamumo galią, tyrinėja gydančios ir magiškos femme portreto, glaudžiai susijusio su erotine visatos tėkme, ribas.

Ana Lipps
„Spektrinė anglis“ (angl. Spectral Carbon), 2022

Žengiant didingomis, bet tuščiomis siuvyklos „Lelija“ pastato salėmis, virš jūsų iš ventiliacijos sistemos švelniai krenta lapai. Šis pramoninės ir lauko aplinkos sugretinimas iškreipia laiką ir kuria nostalgišką nyksmo paveikslą, kuriam būdinga įtaigi griūties estetika, tačiau tuo pat metu jis tarsi įšaldytas savoje laiko kapsulėje.

Apie menininką

Ana Lipps (jie/juos) yra lietuvių-vokiečių kilmės menininkė(-as). Didelės apimties instaliacijomis, kuriose derina objektus, garsą, skonį ir interaktyvius elementus, ji(s) siekia lavinti žiūrovo gebėjimą priimti suspenduotas realybes ir gyventi ribinėse erdvėse. Laužydama(s) nusistovėjusias skulptūros tradicijas, paremtas dvinare žiūrovo-objekto sistema, Lipps atskleidžia gausybę galimų būsenų, taip skatindama(-as) sudaryti galimybes pokyčiams, užuot toliau darius tai, kas lengvai nuspėjama.

Algirdas Jakas
„Žiedinės sankryžos“ (angl. Roundabouts), 2022 

Nebereikalingi mechanizmams sraigtai ir varžtai patenka į kraujotaką, prikaustydami žvilgsnį prie uždaro rato.
Dabar jie tarsi ląstelės ir kapsulės su įstrigusiomis, prasuktomis galvutėmis, pasirodančios ant kaulų čiulpų.
Jos transformuoja stuburą į iki baltumo įkaitusį sriegį, skleidžiantį kaitrą tamsiais ūgliais ir gamyklos kabeliais.
Iš švino pagaminti apsauginiai sluoksniai prasiveria, leisdami žvilgtelėti į susisukusias anatomijas.

Apie menininką

Algirdas Jakas – menininkas, šiuo metu gyvenantis Vilniuje. Menininko praktika orientuota į rūpesčio, kolektyvinio nerimo temas bei skirtingas hipochondrijos formas. Neretai naudodamas su hobiais ar terapine veikla siejamas medžiagas ir derindamas jas su piešimo technika, pasitelkdamas „nerimo instrumentus“, jis tyrinėja savipagalbos praktikų bei paslaptingumo ribas. Pastaruosius metus menininkas vykdė projektus Lentvario projektų erdvėje „Lokomotif“ bei Vilniaus galerijoje „Atletika“ duetu su Egle Ruibyte.

Dovydas Laurinaitis
„atminties atmintis“, 2022 

„atminties atmintis“ – tai Dovydo Laurinaičio 20 dienų trukęs ilgalaikis performansas „Speak Lietuviškai“, atliktas Kauno troleibusuose 2021 m. vasarą.

Šis dvidešimties popierinių skulptūrų ciklas, iš kurių šiuo metu užbaigtos ir čia pristatomos trys, yra kūrinys, suteikiantis kiekvienai performanso dienai po kūną, tiek liudijantį patį performansą, tiek į jį reaguojantį, iššaukiantį būsimas reakcijas tarsi cikliškai gilėjanti bedugnė, kurioje išsitrina riba tarp gyvo atlikimo ir jį užfiksavusio dokumento.

Atminties ritualų metu, Pasitelkdamas nuotraukas, apmąstymus ir eilėraščius, sukurtus performanso metu, Laurinaitis sužadino prisiminimus, o per judesį, kompoziciją ir automatinį rašymą išgrynino jų esmę, iš kurios išsivystė pristatomi pavidalai. Skulptūrose, apimančiose ir nežmogiškų objektų prisiminimus, panaudotos medžiagos, rastos aplink siuvyklą, įskaitant dešimčių metų senumo išmestus dokumentus, iš kurių pagamintas kūriniuose naudojamas popierius.

Mąstydami apie šias skulptūras kaip apie knygos skyrius, pakylėtus ir išplėtotus už lapo plokštumos ribų, vadovaudamiesi vizualiosios poezijos samprata, teigiančią, kad pirminė teksto funkcija yra vizuali, menininkas(ė) šių objektų kūrimą mato veikiau ne kaip skulptūrų modeliavimą, o kaip trimatį rašymą.

Apie menininką

Dovydas Laurinaitis yra tarpdisciplininio meno kūrėja(s), daugiausia dirbanti(s) rašymo ir (ilgalaikių) performansų srityse su garsu, vandeniu ir ritualais. Įnešdama(s) trumpalaikiškumo į tai, kas paprastai statiška, ji(s) savo kūryboje klausia, kaip įrašas gali virsti pirminiu šaltiniu arba skaitymas – rašymo patirtimi, susikertant su platesnėmis ir asmeniškesnėmis atminties, tapatybės ir gėdos temomis. 

Menininko(ės) kūriniuose forma ir tema jungiasi į daugiamates neurodiversiškų ryšių konsteliacijas, jie tampa kvietimais jungtis, nuolat siekiant pažeidžiamumo ir švelnumo – tai tarsi lengvas rūgšties tirpalas, ardantis ribas tarp individų ir suburiantis juos į kolektyvą, taip išgydydamas nuo vienatvės.

iolo Walker
„Oikosfera“ (angl. Oikosphere), 2022

Dabarties pasaulyje susilieja augančios bei dylančios ideologijos. Ikoniškų asmenybių klestėjimas ir prakaitas tampa mūsų vartojimo objektu, tuo tarpu klastingų duomenų kupinas tinklas apraizgo  sunkiais šviesolaidžių kabeliais, besitęsiančiais nuo vieno miegamojo iki kito. Namai → ekranas. „Oikosfera“ panyra į sugrubusius santykius tarp jaukintojo ir prijaukintųjų, kuria poetinę artileriją, nutaikytą į psichikoje rikošetuojančius nematerialius neoliberalizmo padarinius.

„Oikosfera“ sukurta bendradarbiaujant menininkams iolo Walker ir Maxou Audureau. Animaciją kūrė Niamh Steyaert-Hernon. Tap pat dalyvavo Jenő Davies ir Eve Jefferies, įgarsino Kerolaīna Linkeviča, Dovydas Laurinaitis ir HASHIA. Muziką kūrė flöat, Stanislav Pain ir Sokora Violetov.

Apie menininką

iolo Walker kuria plačius generatyvinius tarpusavio pagalbos tinklus, dirbdami su žmonėmis, augalais ir planetomis. Naudodami adatas, jie savo kūryboje konfrontuoja ir su lokalaus, ir su kosminio siaubo elementais, dursto ir susiuva kapitalizmo trūkius bei ozono skyles.