Susipažinkite su parodos ‘Bekūnis autoritetas’ menininkais

Liko mažiau nei savaitė iki 14-ąją Baltijos trienalę lydinčios tarptautinės grupinės parodos „Bekūnis autoritetas“ atidarymo. Paroda veiks birželio 5–liepos 4 dienomis Tech Arts galerijoje (Vaidilutės 79, Vilnius). Susipažinkite su parodos menininkais:

Flaka Haliti

Flaka Haliti (g. 1982 Prištinoje, Kosove, gyvena Miunchene, Vokietijoje) 2015 m. atstovavo gimtajam Kosovui Venecijos meno bienalėje. 2017 m. buvo Florencijos Villa Romana stipendininkė, yra gavusi Ars Viva prizą ir Henkel apdovanojimą. Ji baigė studijas Frankfurto prie Maino Städelschule aukštojoje dailės mokykloje, savo kūrybą pristatė personalinėse parodose Vienos mumok – Museum Moderne Kunst, S.A.L.T.S. Kunstverein Birsfelden, Kunsthalle Lingen, Kunsthaus Hamburg ir grupinėse parodose Kelno Museum Ludwig, Vienos Kunsthalle, Miuncheno Museum Lenbachhaus, Haus der Kulturen der Welt Berlyne ir kitur. 2018 m. Haliti dalyvavo „Public Art Munich“ projekte ir Busano bienalėje. 2019 m. menininkė dalyvavo Fellbacho skulptūros trienalėje, kur jai buvo įteiktas „Letter Stiftung“ įsteigtas Ludwigo Gieso prizas. 2019 m. Haliti nominuota Preis der Nationalgalerie premija, o jos kūryba pristatyta Hamburger Bahnhof, Berlyne.

Nuotrauka: Simone Gänsheimer

Jaakko Pallasvuo, Miša Skalskis, Rachel McIntosh, Stephen Webb

Jaakko Pallasvuo (g. 1333 Helsinkyje, Suomijoje) kuria videokūrinius, tekstus, performansus ir instaliacijas, kuriuose tyrinėja gyvenimo dabartyje nerimą ir gyvenimo ateityje perspektyvas. Pastaraisiais metais jo kūriniai pristatyti Tarptautiniame Roterdamo kino festivalyje, Varšuvos modernaus meno muziejuje, kim? Šiuolaikinio meno centre, Rygoje, EKKM, Taline, ir kitose erdvėse.

Miša Skalskis (g. 1993 Vilniuje, Lietuvoje, gyvena Helsinkyje, Suomijoje) yra vizualaus meno ir garso menininkas. Jo kūrybą sudaro garso, videokūriniai ir instaliacijos. Naujausi Skalskio darbai tyrinėja šiuolaikinio gyvenimo keistenybes – idiosinkratines folkloro ir popkultūros sankirtas periferijoje, susipynusį atminties, istorijos ir nostalgijos santykį. Jis baigė sonologijos bakalauro studijas Hagos karališkojoje konservatorijoje ir magistro studijas Sandbergo institute Amsterdame. Skalskio darbai pristatyti Sorbus galerijoje (Helsinkis), Ehkä (Turku), ŠMC (Vilnius), Rupert (Vilnius), Editorial (Vilnius), Sonic Acts (Amsterdamas), Van Abbe muziejuje (Eindhovenas), Community (Paryžius), Macau dizaino centre (Makao).

Rachel McIntosh (g. 1991 JAV, gyvena Helsinkyje, Suomijoje) – amerikiečių operos solistė (mecosopranas). Atlieka daugiausia operos, lied žanro ir šiuolaikinius kūrinius. Šį birželį ji dalyvaus Savonlinos operos festivalio koncertų cikle, o rugpjūtį – Alavuso miesto Toivo Kuula konkurse kaip pusfinalininkė. 

Stephen Webb (g. 1994 JAV, gyvena Helsinkyje, Suomijoje) – kompozitorius ir menininkas. Jo kūryba pristatoma tiek koncertuose, tiek galerinėje aplinkoje – nuo kūrinių dideliems orkestrams iki kūnu grįstų performansų ir skulptūrų. Šiuo metu jis nagrinėja klaidingos nostalgijos ir prastai prisimintos praeities temas. Webbas studijavo kompoziciją Sibelijaus akademijoje Helsinkyje ir atlikimo meną Čikagos meno institute.

Iliustracija: Jaakko Pallasvuo piešinys garso kūrinio tema

Karol Radziszewski

Karol Radziszewski (g. 1980 Lenkija) – tarpdisciplininis menininkas, kuriantis filmus, tapybos darbus, fotografijas ir instaliacijas. Jo archyvinė metodologija pagrįsta kultūrinių, istorinių, religinių, socialinių bei socialinės lyties nuorodų sąsajomis. Radziszewskis dažnai naujai interpretuoja kitų menininkų, daugiausia Rytų Europos neoavangardo atstovų, kūrybą, išskirdamas jos queer aspektus arba žvelgdamas į jų darbus iš queer ir feministinės perspektyvos. Naudodamasis apropriacijos meno priemonėmis, jis siekia perrašyti oficialią istoriją ir sukurti savą pasakojimą. Nuo 2005 m. jis yra žurnalo „DIK Fagazine“ leidėjas ir vyriausiasis redaktorius, o 2015 m. įkūrė Queer Archives institutą. Jo kūryba pristatyta tokiose institucijose kaip Varšuvos Modernaus meno muziejus, Varšuvos Zachęta nacionalinė dailės galerija, CCA Ujazdowskio pilyje; Whitechapel galerija Londone; Kunsthalle Wien (Viena); New Museum (Niujorkas); VideoBrasil (San Paulas); TOP muziejus (Tokijas); PERFORMA 13 (Niujorkas), Muzeum Sztuki (Lodzė) ir daugelis kitų.

Nuotrauka: Kuba Dąbrowski

Juta Čeičytė

Juzefa (Juta) Čeičytė (g. 1922 Aleknose, Lietuvoje) – tapytoja, scenografė, poetė, viena pirmųjų Lietuvoje pradėjusi kurti asambliažus ir abstrakcijas. 1953 m. baigė Lietuvos dailės institutą. Nuo 1945 m. dirbo scenografe Lietuvos teatruose: 1949–1954 m. Klaipėdos dramos teatro dailininkė, 1954–1961 m. vyriausioji dailininkė, 1962–1978 m. Lietuvos kino studijos dailininkė. Nuo 1954 m. dalyvauja tapybos ir scenografijos parodose Lietuvoje ir užsienyje. Sukūrė konceptualių lakoniškų formų scenovaizdžių maždaug šešioms dešimtims spektaklių, dekoracijų ir kostiumų kino filmams. Sukūrė abstrakcionistinių tapybos, grafikos, keramikos darbų, sovietiniais laikais nepriimtų į oficialias parodas. Kūriniuose vyrauja konstruktyvios kompozicijos, vaizdą sudaro abstraktūs, ženklo pavidalo motyvai, būdingi monochrominis koloritas, reljefinės faktūros. Darbai asociatyvūs, metaforiški. Vėlyvojo laikotarpio kūriniuose abstraktūs motyvai derinami su figūriniais, pabrėžiamas potėpis, spalvos reikšmė. Čeičytės darbų turi Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Rokiškio krašto muziejus. 1968 m. apdovanota tarptautine Leningrado kino festivalio specialia premija už dailininko darbą kino filme „Laiptai į dangų“ (rež. Raimondas Vabalas). 1998 m. pelnė Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premiją.

(parengta remiantis Raimondos Bitinaitės-Širvinskienės tekstu) 

Jonas Zagorskas ir Žilvinas Dobilas

Jonas Zagorskas (g. 1977 Kėdainiuose, Lietuvoje) – videomenininkas, performansų ir instaliacijų autorius, vienas vadinamosios antrosios Lietuvos šiuolaikinio meno kartos, debiutavusios XX a. paskutinio dešimtmečio pabaigoje, atstovų. Karjeros pradžioje kūrė videomeną ir instaliacijas, garsėjo transgresyviais performansais. Beveik dešimt metų gyveno Varšuvoje, sąmoningai nutoldamas nuo vietinio, gerai pažįstamo konteksto bei meno sistemos. Kurdamas savotišką „kasdienio gyvenimo, buities dienoraštį“, Zagorskas gilinosi į menininko (statuso) problematiką, sukūrė ciklą videodarbų, turinčių ir videoperformanso bruožų. Juose Zagorskas su sąmoju gilinosi į „menininko lūzerio“, meno sistemos ir jos paraščių tematiką.

Žilvinas Dobilas (g. 1974 Klaipėdoje, Lietuvoje) – videomenininkas, tapytojas, vienas vadinamosios antrosios Lietuvos šiuolaikinio meno kartos atstovų, debiutavusios XX a. paskutinio dešimtmečio pabaigoje. Ankstyvuoju kūrybos periodu bendradarbiavo su Jonu Zagorsku ir Robertu Gritėnu. Daug metų gyvena Antakalnio gale, šalia miško, nutolęs nuo vietinio meno lauko ir jo intrigų. Tapyboje jungia lietuvių koloristinės tapybos ir socialinio realizmo tradicijas, kurdamas socmodernistinių natiurmortų pastišus šiuolaikinių „mažųjų olandų meistrų“ stiliumi. Dobilo kūrybai būdinga ironija perdėtai rimtos šiuolaikinio meno produkcijos atžvilgiu.

(parengta remiantis Kęstučio Šapokos tekstais)

Nuotrauka: Kadras iš Jono Zagorskio ir Žilvino Dobilo videokūrinio I was bored

Virgilijus Šonta

Virgilijus Šonta (g. 1952 Panevėžyje, m. 1992 Vilniuje, Lietuvoje) – fotomenininkas, neoficialiosios Lietuvos fotografijos mokyklos atstovas, kartu su bendramoksliu Romualdu Požerskiu pirmąją meninės kūrybos parodą surengęs 1973 metais. Jo žymesnių darbų raiška pasižymi humanizmu, simbolizmu, jausmingumu ir kitais lietuviškosios fotografijos mokyklos bei tarptautinio humanistinės fotografijos judėjimo bruožais. Mažiau eksponuotas ir kitaip viešintas homoerotinis fotografinis palikimas atskleidžia kitą Šontos kūrybinės raiškos pusę. Šiose nuotraukose justi jautrus – ir aistros, ir rūpestingumo kupinas – ryšys su fotografuojamu subjektu. Čia žmogaus kūnas bei jį supanti aplinka – nebe abstrahuoto žmogiškumo ženklai ir simboliai. Šonta žiūrovui pasiūlo susidurti su autofikcinėmis, tarytum dienoraštinėmis, intymių akimirkų kūniškos atminties nuotrupomis. Šių nuotraukų forma artimesnė postmoderniai to paties laiko ankstyvajai JAV queer fotografijai. Pats fotografas yra rašęs: „Per fotografiją įvyksta susijungimas su pasauliu. Kad tas susijungimas būtų tikras, o ne tariamas, į pasaulį reikia sugebėti pažvelgti keistuolio akimis.“

Nuotrauka: MO muziejaus archyvas