Rokas Pralgauskas

Pas mus jau anksčiau temti pradėjo
Ir vėsūs vakarai nereti čia lankytojai
Vis dažniau verčiantys vaikščiot
Susikibus už rankų pameni kažkada
Taip vedžiau aš tave užrištom akim
Nuo Vilniaus iki jūros kur pakrantėj
Pagaliuku klausiamai užrašiau kodėl
Tavo neva mėlio akys kurios blyškiais
Šešėliais ir pustoniais dengtos mena
Rudenišką rūką rytui brėkštant
Laukinėje lubinų pievoje dar tada
Nežinojau kad tai gilus ilgesys
Stipresnis už būvį čia ir dabar
Ką dažnai mano lūpoms primindavo
Sūrūs tavo akių kampučiai